„Maisto netoleravimo testų gydytojai dietologai ir gydytojai alergologai nenaudoja savo kasdieniame darbe, kadangi šie testai nėra validuoti medicinos prasme. T. y., šio tyrimo patikimumui nepakanka įrodymų, todėl jo nėra jokiose gydymo, diagnostikos gairėse, kurias rekomenduotų medicinos organizacijos, specialistų draugijos“, – teigia dr. E. Gavelienė.
Dietologei dr. E. Gavelienei antrina ir gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė prof. Rūta Dubakienė, kuri teigia, kad Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademija yra priėmusi nuostatą, jog tokie tyrimai nėra rekomenduotini alergologinėje diagnostikoje.
„Yra du skirtingi dalykai – maisto netoleravimas ir maisto alergija. Kai visuomenė nelabai išmano apie alergijas, vienos ligos yra įvairiai interpretuojamos ir painiojamos su kitomis. Maisto netoleravimas yra dėl fermentinių dalykų ir tai nėra alerginės reakcijos. Tai, kas dabar yra Lietuvoje, maisto netoleravimo tyrimai, kai nustatinėjami kitų klasių nei alerginiai antikūnai, jie yra nevertinami ir nenaudotini. Gydytojai alergologai ir klinikiniai imunologai išmano savo specialybę, todėl vadovaujasi Europoje priimtais diagnostikos ir gydymo standartais ir nerekomenduoja tokių tyrimų darytis. Tokie testai yra nenaudotini“, – teigia gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė prof. Rūta Dubakienė.
Santaros klinikų gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė taip pat pastebi, kad nors maisto netoleravimo testai skamba mediciniškai, visgi jie medicininėje praktikoje nenaudojami.
„Maisto netoleravimo testai, kad ir kaip skambėtų mediciniškai, visgi nėra validuoti ir klinikinėje praktikoje gydytojų dietologų nenaudojami. EAACI Europos alergologų ir klinikinių imunologų akademijos maisto alergijos ir anafilaksijos gairėse teigiama, kad šie tyrimai nėra patvirtinti ir negali būti rekomenduojami maisto alergijų diagnostikai. Imunoglobulinai IgG negali niekaip būti susiję su klinikiniais simptomais ar liga. Žinoma, kad maistui specifinis imunoglobulinas IgG4 rodo, kad organizmas susidūrė su tam tikrais maisto komponetais, kuriuos imuninė sistema atpažįsta kaip ne savo baltymus. Paprastai sakant, testo rezultatai rodo, ką jūs valgote, o ne tai, ko mistiškai netoleruojate. EAACI rekomenduoja nenaudoti šių testų jokiai diagnostikai. Todėl nereikėtų stebėtis, kad jūsų draudimo kompanija nekompensuos šių neadekvačiai brangių testų atlikimo“, – pastebi Santaros klinikų gydytoja dietologė Evelina Cikanavičiūtė.
Pasak alergologės prof. R. Dubakienės, maisto netoleravimo testai Lietuvoje ganėtinai populiarūs, nes visuomenė neturi pakankamai žinių ir yra įsitikinę, kad brangus tyrimas yra lygus geram tyrimui.
„Ta nuomonė, kuri yra visuomenėje susiformavusi, nėra visiškai neteisinga. Visuomenė įsivaizduoja, kad va, tyrimas kainuoja didelius pinigus, tai gal čia geras tyrimas. Aišku, jei žmogus sugalvoja pasidaryti tą testą – tegul eina ir daro, tai jo problema. Bet kas iš to? Tu gauni tyrimo rezultatus, pamatai kažkokius ten skaičiukus ir pradedi galvoti, kad tau alergija nuo vienų ar kitų maisto produktų. Būna, kad ateina pacientai ir aiškina, kad jam alergija. Ir kai paaiškini, kad tai ne alergija, tai tik nustatyti antikūniai, o alerginės ligos nėra, tai tik įsijautrinimas, moksliškai – sensibilizacija“, – pastebi profesorė R. Dubakienė.
Kaip teigia prof. R. Dubakienė, pirmiausia, ką žmogui reikėtų daryti įtarus alergiją, tai kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertintų, ar su negalavimu reikia kreiptis į alergologus.
„Jei žmogus įtaria, kad netoleruoja vienų ar kitų maisto produktų, jam pirmiausia reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją, kuris turi susiorientuoti, kas yra ir, jei reikia, siųsti specialisto konsultacijai. Bet būna tokie pacientai, kuriems pasakai, kad jiems nėra maisto alergijos, žiūri akis išpūtę ir netiki, nes „prisigūglinę“, prisikaitę. Manyčiau, kad elementarias žinias apie alergiją reikia suteikti jau vaikams, mokiniams. Mokykloje tokių žinių spraga yra didžiulė, paprasčiausiai vadovėliuose tokių žinių nėra. Pati nemažai rašau ir stengiuosi, kad visuomenė sužinotų daugiau, bet man atrodo, kad daugumai geriau sėsti prie kompiuterio, naršyti po internetą ir prisiskaityti nesąmonių, nei paimti knygą apie alergiją į rankas“, – pastebi alergologė.
Prof. R. Dubakienė pastebi, kad didelės maisto netoleravimo tyrimų kainos nėra išpūstos – mat tokius tyrimus atlikti laboratorijoms iš tiesų reikalingos brangios žaliavos.
„Kas dėl kainų – jos nėra kažkokios nepakeliamos. Pinigai imami už metodiką, už reagentus, visa tai kainuoja. Šiaip reagentai, ypač imunologiniai, yra brangūs. Tai dėl didelės tokių tyrimų kainos nėra nieko nuostabaus. Tik kad tie tyrimai mažai ką duoda“, – teigia alergologė.
Prof. R. Dubakienės teigimu, maisto netoleravimą žmonės dažnai painioja su alergija, tačiau tai nėra tas pats.
„Jei yra maisto alergija, reakcija įvyksta per 2-6 valandas. Jeigu reakcija įvyksta po 2-3 dienų, tai jau yra ne maisto alergija. Negali būti taip, kad tu kažką valgai ir nežinai, kad esi tam alergiškas. Taip nebūna. Alergija yra labai konkretus dalykas. Ir tai, kas dažnai interpretuojama kaip alergija maistui, yra visiškai ne alergija, o maisto netoleravimo arba pseudoalerginės reakcijos, kai išsiskiria tos pačios biologiškai medžiagos, kaip ir tikrų alerginių reakcijų metu", – pastebi alergologė.
Gydytoja dietologė E. Cikanavičiūtė taip pat pastebi, kad pacientai dažnai painioja alergiją ir maisto netoleravimą, todėl labai svarbu atsirinkti, kas yra kas.
„Didelė problema, kad populiariojoje literatūroje ir, apskritai, viešojoje erdvėje apibūdinant organizmo reakciją į maistą manipuliuojama žodžiais „alergija“, „netoleravimas,“ „jautrumas“. Maisto alergija – tai imuninės sistemos reakcija į maisto alergeną, dažniausiai baltymą, kuriuos organizmas supranta kaip pavojingus ir pradeda gaminti antikūnus prieš juos.
Maisto netoleravimas su alergologija ir imunologija visiškai nieko bendro neturintis terminas ir dažniau naudojamas gastroenterologijoje ar dietologijoje. Pavyzdžiui, laktozės netoleravimas diagnozuojamas esant fermento laktazės nepakankamumui. Gali būti, kad dėl kasos fermentų ar tulžies rūgščių trūkumo žmogus netoleruoja riebaus maisto, dėl ko jam pasireiškia nevirškinimo jausmas, pilnumas ar net viduriavimas. Vienintelis jautrumas maistui, kuris egzistuoja medicininėje kalboje – tai neceliakinis jautrumas glitimui. Kai pacientą vargina simptomai panašūs į celiakijai būdingus simptomus, kurie palengvėja arba praeina eliminavus iš dietos glitimą, bet tiek celiakijos, tiek alegijos kviečiams diagnozė tyrimais nepatvirtinta. Nėra tyrimų, kurie patvirtinų šią diagnozę – ji diagnozuojama naudojant atmetimo strategiją. Visas kitas jautrumas maistui – terminas, kuris itin plačiai naudojamas visuomenėje, bet su medicina neturi nieko bendro“, – pastebi dietologė E. Cikanavičiūtė.
Tiesa, gydytoja dietologė dr. E. Gavelienė teigia, kad kartais medikai, tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje, rekomenduoja šį tyrimą. Tačiau to tikslas dažniausiai – psichologinė pagalba riboti maisto kiekį.
„Yra psichologinės priežastys. Man yra tekę bendrauti su užsienio kolegomis, kurie savo paslaugų sąraše turi vieną ar kitą maisto netoleravimo testą, nes tai padeda žmonėms riboti maistą, kai to reikia. Tai nėra moksliškai pagrįstas alergijų diagnozei, tačiau tai parodo dažniausiai vartojamą produktą ir dėl to žmogui yra rekomenduojama to produkto atsisakyti“, – pasakoja dr. E. Gavelienė.
Taip pat gydytoja dietologė pastebi, kad pati maisto netoleravimo diagnozė iš tiesų yra ir ji turi tam tikrą pagrindą.
„Maisto netoleravimas, tai nepageidaujama žmogaus organizmo reakcija į maistą, sukelta neimunologinių mechanizmų. Kartais tai pasireiškia virškinimo sistemos simptomais, pavyzdžiui pilvo pūtimas, viduriavimas, kartais gali būti kvėpavimo sistemos reakcijos ar odos reakcijos (pvz. paraudimas). Maisto netoleravimas gali būti susijęs su tam tikrų virškinimo fermentų stoka (pavyzdžiui, apie 30 procentų Lietuvos gyventojų turi mažesnio ar didesnio laipsnio laktozės – fermento skaidančio pieno cukrų laktazę – trūkumą. Jie jaučiasi nekaip suvalgę pieno ar pieno produktų. Maisto netoleravimo priežasčių yra ir daugiau, bet jei mes kalbame apie šitą maisto netoleravimo testą, jis neatskleidžia šių priežasčių“, – pastebi dietologė dr. E. Gavelienė.
Tiesa, dr. E. Gavelienė pažymi, kad maisto netoleravimo testas netgi gali padaryti meškos paslaugą alergijų turintiems žmonėms.
„Visose tokių testų instrukcijose yra nurodoma, kad alergijos šitas testas neparodo, bet kartais žmonės to neperskaito. Kartais netgi būna taip, kad jeigu žmogus yra alergiškas kažkokiam produktui, o tas produktas teste būna tarp leidžiamų maisto produktų, tai dažnai žmonės mano, kad tas testas, kadangi jis yra tikrai brangus ir apimantis daug produktų, yra tikslesnis už alerginius mėginius ir kartais pažaidžia eksperimentuodami su tuo produktu, kuriam buvo nustatyta alergija, o maisto netoleravimo testas parodė, kad esą jis gali jį valgyti, ir taip žmogus prisižaidžia ir išprovokuoja savo organizmo reakcijas“, – įspėja dietologė.
Kaip pastebi dr. E. Gavelienė, dažnai šį testą imasi darytis viršsvorio turintys ar nutukimu sergantys žmonės, esą mano, kad svoris ilgainiui galėjo didėti dėl maisto netoleravimo. Tačiau, pasak gydytojos, taip manyti nėra pagrindo.
„Pavyzdžiui, nutukimu nesusergama dėl maisto netoleravimo. Nes jeigu yra maisto netoleravimas, dažniausiai yra mitybos nepakankamumas“, – pastebi dietologė.
Gydytoja dietologė E. Cikanavičiūtė pastebi, kad atlikus testą pacientai susimąsto ir atsisako tam tikrų maisto produktų, ko rezultatas – krintantis svoris.
„Labai dažnu atveju pacientų savijauta pagerėja eliminavus tyrimo rezultatuose „netoleruojamus“ produktus. Bet tą paaiškinti galima daug paprastesnėmis priežastimis. Pirma, žmonės pradeda daugiau dėmesio skirti savo dietai: valgymo režimui, maisto pasirinkimui, maisto gaminimui. Todėl dėl sistemingo maisto pasirinkimo pagerėja ne tik bendra savijauta, bet gali mažėti ir nepageidaujams svoris.
Nega to, svoris mažėja ir nuo atsiradusių griežtų maisto apribojimų. Antra, kiek man yra tekę matyti tokio tipų tyrimų rezultatų, beveik visais atvejais žmonės „netoleruoja“ kviečių ir kitų glitimo turinčių javų, pieno produktų, kartais specifinių daržovių (pvz. kopūstų), vaisių (pvz. obuolių), riešutų, šokolado ir t.t. Kviečiai, pieno produktai, riešutai yra vieni pagrindinių alergenų ir juos eliminavus iš dietos skundai, kurie galėjo būti susiję su maisto alergija, didelė tikimybė, kad palengvės arba praeis. Glitimo turintys javai (kviečiai, rugiai ir miežiai) ir jų gaminiai yra viena pagrindinių produktų grupių, kurie gali provokuoti dirglios žarnos sindromo simptomus (pilvo pūtimą, skausmą, tuštinimosi sutrikimus).
Todėl eliminavus glitimą iš dietos labai didelė tikimybė, kad pagerės virškinamojo trakto simptomai ir bendra savijauta. Pieno produktai be baltymų, kurie gali būti alergenais, dar turi ir pieno cukrų – laktozę, kurią ne kiekvienas iš mūsų toleruojame vienodai gerai. Todėl iš dietos ekskliudavus pieno produktus, taip pat daug tikimybės, kad pagerės virškinamojo trakto simptomai. Kai kurios daržovės ir vaisiai taip pat gali būti maisto alergijų priežastis, o taip pat ir dirglios žarnos sindromo simptomus provokuojantys veiksniai, todėl vėlgi selektyviai nebevartojant kai kurių daržovių ar vaisių pacientai pasijus geriau. Trečia, ne paslaptis placebo efektas veikia ne tik su vaistais, bet ir su atliktom manipuliacijom su pacientu, šiuo atveju ištyrimu.“, – pastebi dietologė E. Cikanavičiūtė.
E. Gavelienė teigia, kad gydytojai dietologai nesivadovauja šiais tyrimais, todėl čia svarbus maisto netoleravimo testus atliekančių įstaigų atsakingas požiūris.
„Tos įstaigos, kurios atlikinėja šituos testus, turėtų būti atsakingos ir pateikti žmogui alternatyvas vietoje tų produktų, kuriuos testas rekomenduoja sumažinti arba išbraukti savo racione. Gydytojas dietologas nustato diagnozę ir paskiria gydymą. O čia gaunasi taip, kad žmogus diagnozę gauna nustatytą tokiu testu, kuris mediciniškai nevaliduotas. Čia tas pats būtų, jei žmogus virbule nusistatytų sau valgomus ir nevalgomus produktus ir ateitų pas specialistą. Todėl šiuolaikiniai gydytojai dietologai neturėtų remtis šituo testu bent jau kol kas, kol jis yra tokioje stadijoje, kai dar neturi pakankamai medicininio pagrindo būti kaip diagnostinis testas. Dėl to situacija yra tokia, kad dėl šių tyrimų atsiranda nesusipratimų su žmonėmis, nes gydytojai dietologai savo darbe šiais testais nesivadovauja“, – pastebi E. Gavelienė.
„Teoriškai toks testas medicininės reikšmės neturi, dėl to kaip ir nėra medikų naudotinas, kadangi kitu atveju žmogus galėtų pareikšti pretenziją pagal Pacientų žalos atlyginimo įstatymą. Ir man, kaip gydytojai dietologei, skaudžiausia būna ta situacija, kai žmonės su testu rankose ateina pas gydytoją dietologą ir prašo parengti pagal tai rekomendacijas, kai tuo tarpu gydytojas dietologas negali to įrankio naudoti kaip gydymo ar diagnostikos priemonės, nes jis nusižengtų Pacientų žalos atlyginimo įstatymui“, – priduria gydytoja dietologė.
Dėkojame! Medžiaga sėkmingai išsiųsta redaktoriui.
Peržiūrėjus, ji bus patalpinta į straipsnį.
