Vidutinės klasės automobilis – senokai girdėtas apibrėžimas, ar ne? Šiandien, nuosaikesnio prekės ženklo sedanas (arba universalas) tampa nykstančia rūšimi, dėl pasaulį užvaldžiusios SUV pandemijos, o ir gamintojų pasirinkta strategija paklojo ganėtinai tvirtus pamatus tam, jog retkarčiais nuobodokos išvaizdos sedanas (arba universalas) patektų į istorijos vadovėlius.
Žinoma, automobilį su sedano kėbulu vis dar galima įsigyti, tačiau visuotinės tendencijos rodo, jog netolimoje ateityje sedano kėbulas bus matomas tik aukštesnės klasės automobilių gamintojų modelių gamose. Pavyzdžiui, „
Audi“,
BMW ir „
Mercedes-Benz“. Tuo tarpu „
Citroën“, „
Ford“, „
Honda“, „
Renault“ ir netgi „
Volkswagen“ imasi priemonių, kurios prioritetą teiks SUV.
Vis dėlto, dešimto dešimtmečio pradžioje daugeliui įperkami sedanai (arba universalai) buvo kaip niekada populiarūs. Jų kaina, eksploatacijos kaštai bei kiekvieno modelio siūlomos savybės leido viešėti išskirtinumui. „
Alfa Romeo 164“ pardavimo rodikliai siekė beveik 274 tūkst. vienetų, o jį pakeitusio „
Alfa Romeo 166“ – niekada neperžengė 100 tūkst. vienetų ribos.
Tokia pati niūri tendencija buvo matoma ir pas kitus gamintojus. „Honda“, kuri Europoje pasiūlė dvi „Legend“ sedano kartas turėjo pasitenkinti dar mažesniais pardavimų rodikliais. Vis dėlto, jeigu 1997-aisiais „Honda“ Europoje pardavė šiek tiek daugiau nei 1000 vnt, 2008-aisiais šis rodiklis siekė vos 474 vnt.
Kas tas E segmentas?
Kiekvienas automobilių segmentas žymimas tam tikra raide. Pavyzdžiui, A raidė yra priskiriama itin mažiems automobiliams, o S raide žymimų automobilių segmentas priklauso sportinių automobilių rūšiai.
Tuo tarpu vidutinės klasės automobiliai daugelį metų buvo žymimi raide E. Į šią klasę patenka tokie modeliai kaip „Chrysler 300“, „Audi A6“ ar „Jaguar XF“. Teoriškai, atsižvelgiant vien į automobilio ilgį, šiai klasei taip pat galima priskirti „Opel Insignia“ ar „Toyota Camry“, tačiau dėl prestižo vairuotojui nesuteikiančio markės ženkliuko, jie klasifikuojami kaip žemesnės klasės atstovai.
Pasinaudoję laiko mašina ir pažvelgę į praeitį, tuomet gaminti „Audi A6“ ar 5 serijos BMW turėjo žymiai daugiau įdomių alternatyvų. Pavyzdžiui, „Peugeot“ gamino ne visiems priimtiną „607“, „Opel“ vis dar džiugino klasikinės komponuotės „Omega“. „Honda“ taipogi turėjo technologiškai pažangų „Legend“, o „Mazda“ – konservatyvią „Xedos 9“. Be abejonės, nereikėtų užmiršti „Alfa Romeo 166“, „Saab 9-5“ ir „Nissan Maxima“.
Prarastas segmentas
Kaip matote patys, vidutinio dydžio sedanų pasiūla kadaise buvo milžiniška. Pirkėjai tiesiog turėjo nuspręsti ko jie iš tikrųjų nori, tačiau pernelyg stiprus vokiškų automobilių gamintojų troškimas dominuoti bei palankesnės naujų automobilių įsigijimo sąlygos pradėjo radikalius pokyčius. Žmonėms buvo suteikta prieiga prie aukštesnės klasės automobilių gamintojų, kurių pradinė kaina visuomet būdavo aukštesnė. Netrukus „Ford Mondeo“ iš populiarumo viršūnėlės išstūmė 3 serijos BMW.
Šie radikalūs pokyčiai automobilių rinkoje prasidėjo naujo tūkstantmečio pradžioje. Tuomet gamintojai, supratę apie gręsiančius pokyčius, ėmėsi ieškoti receptų kaip sustiprinti savo pozicijas. „Renault“ 2001 metais ryžosi sukurti „Vel Satis“ ir „Avantime“. Tuomet „Renault“ norėjo transformuotis į lygiavertį „Audi“ konkurentą, tačiau visos šios pastangos buvo pernelyg prancūziškos.
„Opel“, esančią ribą tarp nuosaikių ir prabangių automobilių, stengėsi užpildyti su 2003 metais pristatytu „Signum“. Jis, kaip ir „Renault Vel Satis“, labiau priminė didžiulį hečbeką, o ne sedaną, tačiau tiek vienas, tiek kitas buvo laikomi modelių gamos flagmanais. Kad ir kaip stipriai norėtųsi girti gamintojus už pastangas, tačiau nei anuomet, nei dabar niekas šių modelių nelaiko tais, kurie galėtų reprezentuoti gamintoją lygiavertėje kovoje su „Audi A4“ ar E klasės „Mercedes-Benz“.
Nesėkmingų įpėdinių istorijas galėtų papasakoti ir kiti gamintojai. Tiesiog prisiminkime „
Citroën XM“. Prancūzai per 11 gamybos metų sukūrė daugiau nei 333 tūkst. vnt, o štai jį pakeitęs „
Citroën C6“, net ir pasižymėdamas pagrindinėmis šios klasės automobiliams būdingomis savybėmis, tapo komercinės nesėkmės pavyzdžiu. Tą patį išsireiškimą galima pavartoti ir apie kvailiausią visų laikų „Lancia“ sprendimą.
Po to, kai charizmatiškas „Lancia Kappa“ sedanas paseno technologiškai ir morališkai, jie sukūrė įspūdingą, bet nesėkmingą „Thesis“. Iš savo klaidų nepasimokę italai po kurio laiko pademonstravo dar vieną loginio mąstymo šedevrą. Tuometinis „Fiat-Chrysler“ koncernas nusprendė, jog „Chrysler“ turėtų pasitraukti iš Europos rinkos, o visi anksčiau Europoje pardavinėti „Chrysler“ modeliai turėtų patekti po „Lancia“ markės logotipu. Galbūt amerikiečiams toks strategija būtų suveikusi, bet Europoje tai buvo paskutinis duris į širdį.
Nepaisant automobilių gamintojų sprendimų, strateginių klaidų bei unikalių pasiūlymų, dabar nei vienas anksčiau paminėtas gamintojas nerizikuos ir net nebandys kelti kojos į segmentą, kuriame eilę kartų nusvilo. Be abejonės, nemažą įtaką sprendimams daro ir tai, jog didžioji dalis parduodamų automobilių turi SUV kėbulą. Vis dėlto, automobilių pramonės tendencijas diktuoja tie, kas automobilius perka.
Vidutinės klasės automobilis – senokai girdėtas apibrėžimas, ar ne? Šiandien, nuosaikesnio prekės ženklo sedanas (arba universalas) tampa nykstančia rūšimi, dėl pasaulį užvaldžiusios SUV pandemijos, o ir gamintojų pasirinkta strategija paklojo ganėtinai tvirtus pamatus tam, jog retkarčiais nuobodokos išvaizdos sedanas (arba universalas) patektų į istorijos vadovėlius.
Žinoma, automobilį su sedano kėbulu vis dar galima įsigyti, tačiau visuotinės tendencijos rodo, jog netolimoje ateityje sedano kėbulas bus matomas tik aukštesnės klasės automobilių gamintojų modelių gamose. Pavyzdžiui, „
Audi“,
BMW ir „
Mercedes-Benz“. Tuo tarpu „
Citroën“, „
Ford“, „
Honda“, „
Renault“ ir netgi „
Volkswagen“ imasi priemonių, kurios prioritetą teiks SUV.
Vis dėlto, dešimto dešimtmečio pradžioje daugeliui įperkami sedanai (arba universalai) buvo kaip niekada populiarūs. Jų kaina, eksploatacijos kaštai bei kiekvieno modelio siūlomos savybės leido viešėti išskirtinumui. „
Alfa Romeo 164“ pardavimo rodikliai siekė beveik 274 tūkst. vienetų, o jį pakeitusio „
Alfa Romeo 166“ – niekada neperžengė 100 tūkst. vienetų ribos.
Tokia pati niūri tendencija buvo matoma ir pas kitus gamintojus. „Honda“, kuri Europoje pasiūlė dvi „Legend“ sedano kartas turėjo pasitenkinti dar mažesniais pardavimų rodikliais. Vis dėlto, jeigu 1997-aisiais „Honda“ Europoje pardavė šiek tiek daugiau nei 1000 vnt, 2008-aisiais šis rodiklis siekė vos 474 vnt.
Kas tas E segmentas?
Kiekvienas automobilių segmentas žymimas tam tikra raide. Pavyzdžiui, A raidė yra priskiriama itin mažiems automobiliams, o S raide žymimų automobilių segmentas priklauso sportinių automobilių rūšiai.
Tuo tarpu vidutinės klasės automobiliai daugelį metų buvo žymimi raide E. Į šią klasę patenka tokie modeliai kaip „Chrysler 300“, „Audi A6“ ar „Jaguar XF“. Teoriškai, atsižvelgiant vien į automobilio ilgį, šiai klasei taip pat galima priskirti „Opel Insignia“ ar „Toyota Camry“, tačiau dėl prestižo vairuotojui nesuteikiančio markės ženkliuko, jie klasifikuojami kaip žemesnės klasės atstovai.
Pasinaudoję laiko mašina ir pažvelgę į praeitį, tuomet gaminti „Audi A6“ ar 5 serijos BMW turėjo žymiai daugiau įdomių alternatyvų. Pavyzdžiui, „Peugeot“ gamino ne visiems priimtiną „607“, „Opel“ vis dar džiugino klasikinės komponuotės „Omega“. „Honda“ taipogi turėjo technologiškai pažangų „Legend“, o „Mazda“ – konservatyvią „Xedos 9“. Be abejonės, nereikėtų užmiršti „Alfa Romeo 166“, „Saab 9-5“ ir „Nissan Maxima“.
Prarastas segmentas
Kaip matote patys, vidutinio dydžio sedanų pasiūla kadaise buvo milžiniška. Pirkėjai tiesiog turėjo nuspręsti ko jie iš tikrųjų nori, tačiau pernelyg stiprus vokiškų automobilių gamintojų troškimas dominuoti bei palankesnės naujų automobilių įsigijimo sąlygos pradėjo radikalius pokyčius. Žmonėms buvo suteikta prieiga prie aukštesnės klasės automobilių gamintojų, kurių pradinė kaina visuomet būdavo aukštesnė. Netrukus „Ford Mondeo“ iš populiarumo viršūnėlės išstūmė 3 serijos BMW.
Šie radikalūs pokyčiai automobilių rinkoje prasidėjo naujo tūkstantmečio pradžioje. Tuomet gamintojai, supratę apie gręsiančius pokyčius, ėmėsi ieškoti receptų kaip sustiprinti savo pozicijas. „Renault“ 2001 metais ryžosi sukurti „Vel Satis“ ir „Avantime“. Tuomet „Renault“ norėjo transformuotis į lygiavertį „Audi“ konkurentą, tačiau visos šios pastangos buvo pernelyg prancūziškos.
„Opel“, esančią ribą tarp nuosaikių ir prabangių automobilių, stengėsi užpildyti su 2003 metais pristatytu „Signum“. Jis, kaip ir „Renault Vel Satis“, labiau priminė didžiulį hečbeką, o ne sedaną, tačiau tiek vienas, tiek kitas buvo laikomi modelių gamos flagmanais. Kad ir kaip stipriai norėtųsi girti gamintojus už pastangas, tačiau nei anuomet, nei dabar niekas šių modelių nelaiko tais, kurie galėtų reprezentuoti gamintoją lygiavertėje kovoje su „Audi A4“ ar E klasės „Mercedes-Benz“.
Nesėkmingų įpėdinių istorijas galėtų papasakoti ir kiti gamintojai. Tiesiog prisiminkime „
Citroën XM“. Prancūzai per 11 gamybos metų sukūrė daugiau nei 333 tūkst. vnt, o štai jį pakeitęs „
Citroën C6“, net ir pasižymėdamas pagrindinėmis šios klasės automobiliams būdingomis savybėmis, tapo komercinės nesėkmės pavyzdžiu. Tą patį išsireiškimą galima pavartoti ir apie kvailiausią visų laikų „Lancia“ sprendimą.
Po to, kai charizmatiškas „Lancia Kappa“ sedanas paseno technologiškai ir morališkai, jie sukūrė įspūdingą, bet nesėkmingą „Thesis“. Iš savo klaidų nepasimokę italai po kurio laiko pademonstravo dar vieną loginio mąstymo šedevrą. Tuometinis „Fiat-Chrysler“ koncernas nusprendė, jog „Chrysler“ turėtų pasitraukti iš Europos rinkos, o visi anksčiau Europoje pardavinėti „Chrysler“ modeliai turėtų patekti po „Lancia“ markės logotipu. Galbūt amerikiečiams toks strategija būtų suveikusi, bet Europoje tai buvo paskutinis duris į širdį.
Nepaisant automobilių gamintojų sprendimų, strateginių klaidų bei unikalių pasiūlymų, dabar nei vienas anksčiau paminėtas gamintojas nerizikuos ir net nebandys kelti kojos į segmentą, kuriame eilę kartų nusvilo. Be abejonės, nemažą įtaką sprendimams daro ir tai, jog didžioji dalis parduodamų automobilių turi SUV kėbulą. Vis dėlto, automobilių pramonės tendencijas diktuoja tie, kas automobilius perka.
