Retkarčiais, bet tik retkarčiais pasaulyje galima sutikti žmonių, kurie „Ferrari“ automobilius įsigyja dėl noro vairuoti, turėti, mylėti ir džiaugtis Italijoje sukurtais automobiliais. Ne vienerius ir ne penkerius metus, o ištisus dešimtmečius.
Būtent taip būtų galima apibūdinti N. Zelandijoje gyvenančią automobilistų porą Amandą ir Phipsą. Jau garbaus amžiaus sutuoktinius, kurie daugiau nei 30 metų rūpinasi vienu rečiausiu „Ferrari“ markės modeliu – 1948 metais pagamintu „Ferrari 166 Inter“.
Tarp „Ferrari“ entuziastų, penktame dešimtmetyje sukurtas „166 Inter“ yra mylimas dėl nuostabaus 2,0 litrų, bet 12 cilindrų benzininio variklio, kuris sugebėdavo sukurti nepamirštamą garso takelį.
Tuo tarpu „Inter“ modeliai „Ferrari“ gamykloje buvo žinomi kaip automobiliai, su kuriais bendrovės numylėtiniai lenktyniaudavo įvairiausio pobūdžio varžybose.
„Ferrari“ norėdama atskirti automobilius, skirtus lenktynių trasoms ir bendro naudojimo keliams, kiekvieną „166 Inter“ žymėdavo unikaliu serijiniu numeriu. Pavyzdžiui, bendro naudojimo keliams skirtuose modeliuose kėbulo numeris turėjo nelyginius skaitmenis, o lenktynėms paruošti bolidai – lyginius.
Kalbant būtent apie šį konkretų egzempliorių (007-S), tai yra ketvirtasis „Ferrari“ modelis apskritai, kada nors išriedėjęs pro gamyklos duris.
Anksčiau pagaminti modeliai, turintys 001-S ir 003-S serijinius numerius pradingo amžiams, o itin vertingas 005-S egzempliorius šiuo metu eksponuojamas „Ferrari“ muziejuje Modenoje. Atsižvelgiant į šių modelių retumą, N. Zelandijoje esantis egzempliorius yra, švelniai tariant, neįkainojamas.
Dabartiniai „Ferrari 166 Inter“ savininkai į „Ferrari“ pasaulį įsiliejo gerokai anksčiau negu jie įsigijo „166“.
Anksčiau jie turėjo du 1966 metų gamybos „Ferrari“ modelius: „330 GT“ ir „330 GTC“. Tačiau kai jų rankas pateko specializuotas žurnalas, jie jame išvydo šio „Ferrari 166 Inter“ skelbimą.
Automobilių savininkai teigia, jog po šešis mėnesius trukusių derybų, jiems galiausiai pavyko įsigyti senutėlio „Ferrari“ važiuoklę su varikliu ir dėmesio reikalaujančiu kėbulu. Kartu su šiuo antikvaru atkeliavo penkios medinės dėžės su įvairiomis dalimis.
Amanda pasakoja, jog iškart po to jie kreipėsi į specializuotas dirbtuves, kurios patvirtino, kad didžioji dalis variklio komponentų yra originalūs ir tinkami naudoti, tačiau labai ilgai trukusi restauracija buvo baigta tik 1997 metais.
