Sukurti automobilį nėra labai lengvas ir pigus procesas, tačiau sukurti automobilį yra viena užduotis, o jį parduoti ir sudominti potencialius pirkėjus – ne ką lengvesnė, kuri užkraunama ne tik ant gamintojo, bet ir konkrečios markės atstovų darbuotojų pečių.
„Fiat“ yra viena iš tų kompanijų, kuri net ir pasamdžiusi pačius atsainiausius inžinierius galėtų džiaugtis puikiais mažų, kompaktiškų automobilių pardavimais. Tokie modeliai kaip, „Topolino“, „500“ ar „Panda“ yra puikūs miesto automobiliai, kurie nėra tik kampuotos dėžutės ant ratų. Tą patį galima pasakyti ir apie „Renault Twingo“ ar „Ford“.
Deja, ne visi žino idealų miesto automobilio receptą. Kai kurie gamintojai mažus automobilius kuria ne dėl to, jog jie tai moka daryti, bet dėl to, jog tai jiems reikia daryti. Jie nori turėti modelį, kuris reprezentuotų konkrečią markę tam tikrame segmente. Tad turėdami progą, šiandien susipažinsite su 5 mažais automobiliais, kuriems nepavyko užkariauti pasaulio gyventojų širdžių.
Audi A2
„Pralenkęs laiką“ – taip būtų galima apibūdinti mažąjį „Audi“ automobilį. Hečbeko kėbulas buvo pagamintas iš aliuminio, visai kaip „Audi A8“. Automobilis svėrė vos 895 kilogramus, tad net ir 1,4 litro benzininis variklis suteikdavo neblogas dinamines savybes ir užtikrindavo mažą apetitą benzinui, tačiau...
Pagrindinė priežastis, kodėl „Audi A2“ nesugebėjo tapti bestseleriu – kaina. Kai „Audi A2“ pasirodė naujų automobilių rinkoje, jis kainavo tiek pat kaip ir „Audi A3“ su 1,6 litro benzininiu varikliu.
Ar pasaulyje atsirado pakankamai daug žmonių, kurie sutiko už „Audi A3“ kainą įsigyti mažesnį automobilį? Deja, bet ne.
Palyginimui, 2003 metais „Audi“ pardavė 20 000 mažųjų „Audi A2“ modelių, kai tuo tarpu „Mercedes Benz“ tais pačiais metais pardavė 86 000 A klasės vienetų.
Rover CityRover
Jau nebeegzistuojančio gamintojo tvarinys, kuris turėjo padėti išgelbėti ir taip sudėtingoje situacijoje buvusį gamintoją.
Tuometiniai „Rover“ kompanijos valdytojai norėjo modelių gamą praturtinti mažu miesto automobiliu, tačiau koncernas neturėjo pinigų, kuriuos galėtų skirti naujo modelio kūrimui.
„Rover“ ieškodama potencialių alternatyvų, surado Indijoje įsikūrusius partnerius – „Tata Group“. Būtent šio koncerno vadovai sutiko bendradarbiauti su „Rover“ ir už tam tikrą atlygį leisti ant „Tata Indica“ hečbeko montuoti „Rover“ logotipus ir pardavinėti jį D.Britanijoje.
Kadangi mašina buvo sukurta Indijai, Indijos rinkai, o ne Europos, nereikėtų stebėtis, jog „Rover CityRover“ tapo pajuokos objektu. Visomis prasmėmis jis nusileido savo pagrindiniams konkurentams. Net ir vietinius gamintojus komplimentais lepinanti vietinė žiniasklaida negailėjo šiam mažam modeliui pašaipų.
Honda Logo
„Honda“ šiuo metu džiaugiasi puikiais „Jazz“ hečbeko atsiliepimais, tačiau iki šio automobilio pasirodymo „Honda“ savo modelių šeimynoje turėjo kitą mažą automobilį – „Honda Logo“.
Kaip ir „Audi A2“, taip ir „Honda Logo“ nebuvo blogas automobilis. Jis nebuvo labai išvaizdus, bet jis buvo patikimas, erdvus ir patogus. Ko daugiau galima norėti iš miesto automobilio? Prieinamos kainos. O tai buvo „Honda Logo“ Achilo kulnas.
Pavyzdžiui Vokietijoje, japoniškas hečbekas buvo net 5 000 Vokietijos markių brangesnis už panašaus dydžio europietišką analogą.
Volkswagen Fox
„Volkswagen Lupo“ įpėdinis, kuris nepateisino gamintojo lūkesčių. Vienintelis kartas, kuomet „Volkswagen Fox“ sulaukė didesnio dėmesio – pasirodymas „Aukščiausios pavaros“ laidoje. Po to jis nukeliavo užmaršint.
Didžiausias automobilio trūkumas – rinka, kuriai jis buvo sukurtas nuo pat pradžių. „Volkswagen Fox“ buvo sukurtas Pietų Amerikos rinkai. Kodėl tai yra trūkumas? Tai reiškia, jog Pietų Amerikos rinkai sukurtas ir vėliau į Europą eksportuotas modelis buvo aprūpintas prastomis apdailos medžiagomis, buvo aprūpintas antrarūšiais komponentais ir atrodė kaip ne itin patrauklus prekių vežimėlis.
Be to, technologiškai „Volkswagen Fox“ nuo savo konkurentų atsiliko bent 10 metų.
Peugeot 1007
Futuristinė idėja, kuri patiko ne visiems. „Peugeot“ norėdama iš naujo išrasti miesto automobilio receptą, mažąjį „Peugeot 1007“ aprūpino slankiojančiomis durimis. Puiku! Tokiu būdu sugebėtumėte išlipti net ankštoje stovėjimo vietoje ir jeigu esate šiek tiek nerangus, neapdaužytumėte šalia stovinčių mašinų.
Deja, slankiojančios durys buvo sunkios ir pakankamai brangios. Per didelis svoris įtakojo dinamines savybes, o brangus slankiojančių durų mechanizmas – galutinę „Peugeot 1007“ kainą.
Nors „Peugeot“ per penkerius gamybos metus pardavė daugiau nei 120 000 modelio vienetų, tačiau prancūzų gamintoja į tai žiūrėjo kaip į nesėkmę. 2005-aisiais jį pakeitė gerokai paprastesnis ir pigesnis „Peugeot 107“.
