neįgalieji

Internete pasirodė pasipiktinimas, kad viename Vilniaus daugiabutyje nelegaliai įrengtas neįgaliųjų liftas. Savivaldybė tikina, kad tokiam liftui būtinas miesto valdžios leidimas, o neįgaliųjų draugijos vadovė naujienų portalui tv3.lt tvirtino, kad daugelis pastatų miestuose nepritaikyti neįgaliųjų poreikiams, o kritikai nesusimąsto, kad jiems patiems to ateityje gali prireikti.

Tarptautinėje parodoje „Adventur 2020“ tarp daugiau kaip 300 dalyvių iš 20 šalių su šūkiu „Turizmas visiems Lietuvoje“ prisistatė ir Lietuvos žmonių su negalia sąjunga (LŽNS). Turistinių kelialapių, kaip kitos šios parodos dalyvės, ji nepardavinėjo. LŽNS turėjo kitą tikslą – pristatyti neįgaliuosius kaip potencialius keliautojus ir patarti, pamokyti, kaip panaikinti kelionių magijai trukdančius barjerus.  Londonas, Paryžius, Barselona, Tenerifė, Tailandas, Egiptas, Kambodža, Madagaskaras.

Šiluviškės Jūratės Dabžanskienės gyvenimas nelepino nuo kūdikystės. Augusi be tėvų, ne kartą palikta ir išduota, ji rado ramybę ir paguodą tikėjime bei savo šeimoje.  „Nesyk klausiau Dievo – kodėl man skyrė tiek išbandymų? Dabar jau suprantu: viskas pasaulyje turi prasmę, viskas susidėlioja į vientisą grandinę, kurią peržvelgęs ir randi atsakymus į visus klausimus“, – sako moteris.  Vaikystė – be tėvų  Jūratė buvo trečias vaikas šeimoje, gimė neišnešiota, svėrė vos 750 gramų.

Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui šiemet Lietuvos pateiktoje Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo ataskaitoje bus aprašyta šalyje pradėta teikti asmeninio asistento paslauga. Tiesa, kol kas tai – bandomasis projektas, tačiau jau pradėtas įgyvendinti antrasis jo etapas. Pirmajame šias paslaugas išmėgino proto ir psichikos negalią turintys žmonės, antrajame jų gali kreiptis fizinę (judėjimo, regos, klausos, vidaus organų sutrikimo) ir kompleksinę negalią turintys asmenys.

Skaitytojų klausėme, kiek procentų darbingo amžiaus neįgaliųjų dirba. Apklausoje dalyvavo 345 žmonės.  Daugiau kaip pusė – 55,4 proc.– apklaustųjų manė, kad dirba 25 proc. darbingo amžiaus neįgaliųjų. 20,9 proc. buvo įsitikinę, kad tokių yra net 47 proc.  Vis dėlto teisūs buvo 23,7 proc. pasirinkusiųjų antrąjį atsakymo variantą – „Sodros“ duomenimis, 2019 m. dirbo 36 proc. darbingo amžiaus negalią turinčių žmonių.  Dėkojame dalyvavusiems ir skelbiame naują klausimą.

Prie Panevėžio viešbutyje „Romantic“ esančio baseino šią savaitę atsirado naujas įrenginys – keltuvas, kuriuo į vandenį gali nusileisti rateliais judantys, sunkiai vaikštantys ar kitokių sveikatos sutrikimų turintys neįgalieji. „Pagaliau pasaulyje Lietuvą garsinančius plaukikus auginančiame mieste atsirado galimybė vandens sportą išmėginti ir neįgaliesiems“, – sako šios idėjos iniciatorius, Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkas Jonas Dumša.

Gargždų lopšelį-darželį „Gintarėlis“ lankančią Deimantę prižiūri mokytojo padėjėja, kuri buvo specialiai įdarbinta, kad padėtų mergaitei susitvarkyti su liga – I tipo cukriniu diabetu. Vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubo „Smalsučiai“ vadovės Inos Juotkienės teigimu, tai analogų Lietuvoje neturintis atvejis.  Susirgus diabetu – ribotos galimybės lankyti darželį  Deimantė cukriniu diabetu susirgo prieš 1,5 metų, kai buvo 4-erių.

Galimybė savarankiškai ir saugiai judėti – vaikščioti, naudotis viešuoju transportu – yra kiekvieno neregio siekiamybė. Prieš 20 ar 30 metų tai buvo svajonė, graži utopija, bet informacinės technologijos svajonę pavertė realybe. Išmanieji telefonai, jiems skirtos navigacijos, teksto ir spalvų atpažinimo programos tampa neatsiejama aklųjų kasdienybės dalimi. Vienos šių programėlių kuriamos specialiai akliesiems, kitas jie kūrybingai pritaiko savo poreikiams.

„Esu toks, koks esu, ir esu žmogus, toks, kaip ir tu. Esu vertas būti gerbiamas, mano įvairoviškumas yra vertingas. Mano orumas ir žmogaus teisės yra tokios pat, kaip ir tavo bei visų kitų žmonių“, – taip lietuviškai skamba dekalogo, pavadinto „10 principų dėl mano, mergaitės ar berniuko, paauglės ar paauglio, turinčio negalią, apsaugos, gerbūvio ir raidos“, pirmasis principas.

Neįgaliojo vežimėliu judanti Laura (pavardė redakcijai žinoma) iš medikų girdėjo, kad sportuoti jai neverta – sveikata vis tiek tik prastės, tad kam vargti. Moteris neatsisakė svajonės. Patyrusi 7 insultus ji kasdien keliauja į sporto salę, važinėja triračiu ir svajoja dalyvauti tarptautinėse triračių varžybose.  Lauros namuose, vienoje iš knygų lentynų, pagarbiai išrikiuotos sporto varžybose jos iškovotos taurės, medaliai.

Geriausių metų neįgaliųjų sportininkų apdovanojimai jau tapo gražia tradicija ir proga pagerbti bei padėkoti žmonėms, kurie savo atkaklumu ir ryžtu įveikia ne tik varžovus, bet ir save, savo negalią ir tampa pavyzdžiu visiems, drąsina nesustoti pusiaukelėje, siekti užsibrėžtų tikslų.

Dešimtą kartą surengtuose geriausiai visiems pritaikyto Europos miesto rinkimuose triumfavo Varšuva. Lenkijos sostinė išrinkta iš 47 pretendentų – tiek paraiškų pateikta Europos Komisijai. Varšuvai šis apdovanojimas skirtas už per trumpą laiką iš esmės pagerintą miesto prieinamumą.  Rateliais judantis Martinas Baltrušaitis Lenkijoje lankėsi ne kartą. „Ir dar niekur, ne tik Varšuvoje, neteko nusivilti pritaikymu ir dėmesiu negalią turintiems žmonėms.

„Prie svetingo ir visiems lankytojams atviro muziejaus kūrimo prisideda visi muziejaus darbuotojai – tiek sutinkantys lankytojus, tiek rengiantys parodas, ekskursijas ir edukacinę veiklą, tiek planuojantys muziejaus veiklos kryptis ir biudžetą“, – teigia VšĮ „Socialiniai meno projektai“ direktorė Ieva Petkutė ir tyrėja dr. Simona Karpavičiūtė.

Vilnietis Justinas Kisielius menu domėjosi nuo vaikystės: aplinkinius žavėjo darbais iš molio, juodu tušu plunksnele pieštais piešiniais. Neseniai jis atrado naujas priemones: drobę ir „Pebeo“ aliejinius markerius. Justino paveikslai – išskirtiniai. Juose daug spalvų, įvairių detalių bei originalių, netikėtų elementų.  Justinas pasakoja, jog jo giminėje būta ne vieno talento.

Kaunatavos kaimo bibliotekoje Vilija Jocienė dirba jau 36 metus. Tuomet, kai reikėjo rinktis gyvenimo kelią, negalią turinčiai merginai bibliotekininkės profesija atrodė priimtiniausias variantas – fizinių jėgų čia daug nereikia, o knygų lentynos, jose išrikiuotų knygų kvapas Vilijai patiko nuo vaikystės. Ir Telšių kultūros mokykla buvo ranka pasiekiama – nereikėjo vėl leistis į tolimas keliones.  Tos tolimos kelionės Vilijai buvo taip įkyrėjusios, kad net pagalvoti apie jas nenorėjo.

2020-aisiais sukaks 40 metų, kaip scenoje būgnus mušti pradėjo šiaulietis Gintautas Gascevičius, daugeliui žinomas kaip grupės „Bix“ narys, daugybės muzikinių projektų iniciatorius ir dalyvis, audioperformansų kūrėjas. Viename interviu muzikantas prisipažino nuolat ieškantis „skersgatvių, vedančių į jo dar neatrastus pasaulio šmotelius“. Neabejoju, kad vienas tokių šmotelių yra Gintauto muzikavimas su įvairių negalių turinčiais žmonėmis.

Audrius Narkauskas šiemet savo gimtadienį su tėvais, artimaisiais ir draugais šventė pirmojoje savo darbovietėje – restorane „Pirčiupių karčema“. Vyras, turintis kompleksinę negalią ir tik 25 proc. darbingumo, jau pusmetį dirba šiame Pirčiupiuose, Varėnos rajone, įsikūrusiame restorane.  Audriaus mama Daiva Narkauskienė pirmiausia prašo padėkoti restorano direktorei Greta Paličiuk.

Susidūrę su galima diskriminacija darbo rinkoje, neįgalieji vis dažniau išdrįsta prabilti. Nors Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nefiksuoja augančio skundų skaičiaus dėl galimos neįgaliųjų diskriminacijos darbo rinkoje, tačiau besikreipiančių konsultuotis šiais klausimais auga tris kartus – jei 2017 m. sulaukta 105 užklausų, tai pernai – net 304, rašoma Dirbančių neįgaliųjų asociacijos pranešime spaudai.

Nacionalinė dailės galerija (NDG) Vilniuje per pastaruosius keletą metų tapo viena dažniausiai aklųjų ir silpnaregių lankomų meno erdvių. 2016 metais čia surengta pirmoji daug žadanti liečiamoji skulptūrų paroda „Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“, praėjusių metų pavasarį pristatyta didelio susidomėjimo sulaukusi paroda „Blind date“, o šių metų rudenį lankytojus pakvietė antroji jos dalis.

Vilniaus neįgaliųjų dienos centro rengiamos meninių gebėjimų varžytuvės, arba abilimpiada, jau tampa gražia, švenčių laukimą paįvairinančia tradicija. Į šeštą kartą surengtą prieškalėdinę abilimpiadą susirinko per 60 kūrybiniais gebėjimais ir išmone nustebinti pasiryžusių neįgaliųjų. Įvairių negalių žmonių sukurti dirbiniai papuoš ne tik jų namus, bet ir taps miela originalia dovanėle artimajam, bičiuliui, draugui.

Eidami į specialiųjų poreikių turinčių vaikų varžybas, vykusias gimnastikos klube „Skrydis“, daugelis stabtelėjo prie automobilio, iš kurio sklido gaivus kavos aromatas, o užrašas skelbė: „Kavos galia“. Pasivaišinti kava kvietė trise: socialinės iniciatyvos projekto „Kavos galia“ vadovė Ramunė Lebedytė-Undzėnienė, projekto dalyvis savanoris, intelekto sutrikimų turintis Lukas Večerskis ir jo mama Enida Večerskienė.

Neįgaliųjų problemas susitikimuose su įvairių valstybės institucijų – komisijų, ministerijų, prezidentūros – atstovais išsakantys asociacijos „Savarankiškas gyvenimas“ nariai kas pusmetį aplanko ir Seimo pirmininką. Asociacijos prezidentas Ričardas Dubickas įsitikinęs: Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas – bendras rūpestis, todėl reikia kuo plačiau ir atviriau apie tai kalbėti, nenumoti ranka į akivaizdžius pažeidimus, vienyti pastangas ieškant svarbių sprendimų.

Skaitytojų klausėme, kaip jie dažniausiai įvardija žmogų, turintį negalią. Apklausoje dalyvavo 404 žmonės.  36,1 proc. apklausos dalyvių negalią turintį žmogų įvardija fraze „žmogus su negalia“.  25,1 proc. dalyvavusiųjų apklausoje dažniausiai sako „neįgalusis“.  21,1 proc. pirmenybę teikia apibūdinimui „negalią turintis žmogus“.  17,7 proc. dažniau renkasi frazę „žmogus, turintis specialiųjų poreikių“.  Dėkojame dalyvavusiems ir skelbiame naują viktoriną.

Apklausos rodo, kad Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (NDNT) iki šiol laikoma viena korumpuočiausių įstaigų. VšĮ „Transparency International“ vadovo Sergejaus Muravjovo pateiktais duomenimis, šia tarnyba nepasitiki 9 iš 10 žmonių.

XII Lietuvos neįgaliųjų sporto žaidynės šiemet buvo kitokios. Pirmiausia – jos surengtos ne daugiau nei dešimtmetį neįgaliuosius priėmusioje, bet dabar rekonstruojamoje legendinėje Kauno sporto halėje, o Garliavos sporto ir kultūros centre. Dar vienas pokytis – sporto projektų rėmimą perėmus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai užtruko veiklų finansavimo procedūros, ir žaidynės iš rudens pradžios persikėlė į gruodžio vidurį.

Gražina Stankevičienė, jau 15 metų judanti neįgaliojo vežimėliu, nepaliauja stebinti savo veržlumu, energija ir aistra kelionėms. Vilniaus neįgaliųjų dienos centro lankytoja savarankiškai buvo nuvykusi net į Ukrainą. Kiekvienoje Gražinos kelionėje gausu nuotykių, neįgali moteris džiaugiasi, kad keliaudama visuomet sutinka puikių žmonių, kurie jai padeda neprašydami jokio atlygio.  Susitikusios su Gražina kalbamės ne tik apie keliones.

Judėjimo negalią turinti Goda šiuo metu mokosi Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazijoje. Lankyti pradinę mokyklą mergaitė pradėjo Airijoje. Godos mama Miralda sako, jog šeima nesigaili grįžusi į gimtinę. Dukra mokykloje susirado draugų, čia ji puikiai jaučiasi.  Vos gimusiai Godai diagnozuota hidrocefalija, taip pat stuburo išvarža. Mėnesį po mergaitės gimimo mama praleido Kauno klinikose, ir vėliau dukros sveikatai šeima skyrė daug dėmesio, vežiojo pas gydytojus, į reabilitacijos centrus.

Kęstutis Rudzinskas jau šešerius metus gyvena Valakampių socialinių paslaugų namų įsteigtuose savarankiško gyvenimo namuose. „Ten gyvenu kaip namie, esu patenkintas“, – tvirtina jis, džiaugdamasis ir dėl to, kad turi darbą – darbuojasi viename prekybos centre. Bet iki 2013 metų jo gyvenimas buvo visiškai kitoks.  Kęstutis pasakoja, kad jo kelionė po globos įstaigas prasidėjo, kai jis buvo vos vienerių – nusižudžius jo mamai, berniukas buvo apgyvendintas Kauno kūdikių namuose.

Filosofijos ir humanitarinių mokslų daktarės Jurga Jonutytė ir Giedrė Šmitienė atlieka tyrimą, kuriame, remdamosi negalią turinčių žmonių pasakojimais ir patirtimis, analizuoja negalios sąvokos kaitą.

Viena iš didelio neįgaliųjų nedarbo priežasčių – jų išsilavinimo, kvalifikacijos stoka. Siekdama sušvelninti šią situaciją ir padėti negalią turintiems žmonėms įgyti ar pakeisti turimą specialybę, Lietuvos neįgaliųjų draugija (LND) jau antrus metus įgyvendina projektą „Karjeros galimybių plėtra neįgaliesiems“. Norimą profesiją Vilniaus technologijų mokymo centre įgis ne mažiau kaip 70 projekto dalyvių, dar daugiau neįgaliųjų sulauks kitokios pagalbos įsidarbinti.

Širvintų meno mokykloje dirbantis Valdas Povilaitis moko vaikus groti violončele. Pedagogui teko dirbti ir su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, be to, tarp dabartinių jo mokinių – Dauno sindromą turinti klaipėdiškė. „Niekada nedrįstu sakyti „žmogus su negalia“. Niekas nežino, kokios galios jame slypi. Jas atrasti yra didžiulis džiaugsmas ir malonumas“, – pabrėžia visą širdį savo darbui atiduodantis pedagogas.  V. Povilaitis pedagoginį darbą dirba jau vienuolika metų.

„Margaritos gimimas parodė, kad didžiausia ir vertingiausia dovana yra gyvenimas“, – taip vakar Vilniuje atidarant 5-ąjį Pasaulinį neišnešiotų naujagimių forumą apie 26-ąją nėštumo savaitę gimusią dukrelę kalbėjo asociacijos „Neišnešiotukas“ įkūrėja Asta Speičytė-Radzevičienė.

Gruodžio 3-ąją, minima Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena –  Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, Lietuvoje gyvena maždaug 15 tūkst. neįgalių vaikų. Draugiško požiūrio, veiklos įvairovės ir integracijos galimybių iki šiol trūksta ne tik jiems, bet ir jų tėvams. Apie tai kalbamės su socialine inovatore Rita Žogele, įkūrusia šokių studiją specialiųjų poreikių turintiems vaikams.

Gruodžio pradžioje Seimas priėmė kelis įstatymų projektus, kuriems įsigaliojus, nuo kitų metų pradžios turėtų didėti kai kurios išmokos. Taip pat, kitais metais nemokamą maitinimą gaus daugelis pirmokų. Pakeitus Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymą, šalpos pensijų bazė negalės būti mažesnė negu 56 proc. minimalių vartojimo poreikių dydžio (dabar – 54 proc.

Kavinėje „Pirmas blynas“ iki sausio pradžios galima apžiūrėti parodą „Fotografijos alternatyvos“. Tai – negalią turinčių fotografų stovykloje gimę darbai, sukurti naudojant alternatyvias technikas.  Lietuvos neįgaliųjų draugija, jau ne pirmą dešimtmetį globojanti negalią turinčius kūrėjus, kasmet į kūrybinę stovyklą pakviečia ir fotografuoti mėgstančius žmones. Stovykloje gimę darbai vėliau pristatomi parodose. Šias iniciatyvas remia Lietuvos kultūros taryba.

Vilnietis Mažvydas Sverdiolas 3D spausdintuvu sukūrė pirmąjį pagalbinį įtaisą rankos negalią turinčiai mergaitei. Gargžduose gyvenanti Aurilė šį jai tokį reikalingą įtaisą gavo neatlygintinai. Aurilė, jos mama Ernesta (pavardė redakcijai žinoma) ir šio įtaiso kūrėjas Mažvydas Sverdiolas mielai sutiko pasidalyti pirmaisiais įspūdžiais.  Septynmetė Aurilė šiais mokslo metais pradėjo lankyti Gargždų Minijos progimnazijos pirmąją klasę. Aurilė – guvi, linksma mergaitė.

Organizacija „Kaunas 2022“, kviesdama į seminarą ir kūrybines dirbtuves universaliojo dizaino tema besidominčius architektus, dizainerius, kultūros institucijų sprendimų priėmėjus, siūlė įsivaizduoti, kad Kaunas ir Kauno rajonas yra „atviras, patogus ir draugiškas visiems, kad visi gali daryti tai, kas jiems patinka, gali jaustis laimingi, o mieste ar rajone vykstantys kultūros renginiai ir lankomi objektai yra prieinami jauniems ir vyresniems, sveikiems ir turintiesiems negalią, miesto gyventoj...

Vilniaus miesto sutrikusios regos vaikų ir jaunimo sporto klubas „Vėjas“ skaičiuoja jau trečią veiklos dešimtmetį. Iki 2017 metų klubas vadinosi kitu – „Šarūno“ vardu, tačiau, anot jo prezidento Lino Balsio, naujasis – „Vėjas“ tiksliau nusako klubo dvasią ir jaunatvišką veržlumą.

Kazlų Rūdos neįgaliųjų draugijos kapelos „Medlieva“ narys Vytautas Augustanavičius sako, kad dainavimas jį paskatino pakilti iš lovos. „Labai mėgstu dainuoti ir kai prieš 4 metus mūsų bendruomenėje pradėjo kurtis kapela, skubėjau prisijungti“, – pasakoja vyriškis. Jis sako anksčiau dainavęs tik mokyklos chore. Nebuvo laiko – darbas, vaikai, dar ūkį turėjo. Sustabdė ištikusios sveikatos bėdos – sustreikavo širdis. „Kada jau nebeliko galimybių dirbti, kaip anksčiau, nusprendžiau imtis dainavimo.

Projektai, kuriuose kartu su neįgaliaisiais dalyvauja ir negalios neturintys žmonės, tokių iniciatyvai įkvėpėjai Žydrei Gedrimaitei atrodo labai natūralūs. Moters nuomone, tai, kad į bendrą veiklą ar gyvenimo aplinkybes analizuojančias diskusijas įsitraukia išoriškai skirtingi žmonės, tik padeda giliau ir visapusiškiau išanalizuoti ir įtaigiau perteikti problemą ar norimą atskleisti idėją.

Andžejus Matusevič yra „Naujojo teatro“ aktorius. Šiame 2008 metais įkurtame unikaliame teatre vaidina negalią turintys aktoriai. Nuo 2012-ųjų čia dirbantis Andžejus – vienintelis teatro aktorius, judantis neįgaliojo vežimėliu.  Andžejus nuo vaikystės serga cerebriniu paralyžiumi. Vidurinę mokyklą baigė mokydamasis namuose – dvylika metų jį mokyti ateidavo mokytojai.

Pulkininkas Besarionas Gudushauri nuo liepos dirba Sakartvelo ambasadoje Lietuvoje – jis yra karinio atašė pavaduotojas Baltijos šalims. Vyras labai didžiuojasi šiuo savo postu. Prieš daugiau nei 10 metų patyręs sunkią traumą, po kurios neteko kojos, Besarionas galvojo, kad jo gyvenimas sustojo. Tačiau neviltis truko neilgai – jau po gero pusmečio jis grįžo į tarnybą ir į visavertį gyvenimą.  Kojos neteko per artilerijos ataką B. Gudushauri karinėse pajėgose tarnauja jau 17 metų.

AB „Lietuvos geležinkeliai“ negalią turintiems žmonėms pristatė viziją ir planą, kaip riedmenys bei infrastruktūra iki 2024-ųjų pabaigos turėtų būti pritaikyti riboto judumo žmonėms. Žadama atsižvelgti ir į pačių neįgaliųjų pastabas.  Reglamentas dėl traukinių pritaikymo neįgaliesiems (toliau – Reglamentas) įsigaliojo prieš 12 metų, bet kiekviena valstybė, nespėdama įgyvendinti jo nuostatų, galėjo Europos Komisijos (EK) prašyti atidėti kai kurių straipsnių galiojimo pradžią.

Svetlana Rybakienė savo gyvenimą dalija į dvi dalis – iki 2004 metų ir po jų, kai viską turėjo pradėti nuo nulio. Grįžtant iš Lenkijos ją vežęs vairuotojas prie vairo užmigo, ir automobilis nevaldomas trenkėsi į didžiulį autovežį.  Šalia vairuotojo sėdėjusią Svetlaną gelbėtojai ištraukė tik perpjovę dalį automobilio. Į ligoninę ją atvežė komos būsenos. Buvo labai stipriai sužalota, dvejus metus visiškai negalėjo judėti, tik sukinėjo galvą.

Miestų, kuriuose gyvena daugiau nei 25 tūkst. gyventojų arba kurie turi kurorto statusą, savivaldybės parengė darnaus judumo planus. Jų tikslas – užtikrinti geresnę žmonių gyvenimo kokybę miestuose ir jų prieigose, taip pat garantuoti susisiekimą visomis transporto priemonėmis, transporto sistemą ir infrastruktūrą pritaikyti specialiųjų poreikių turintiems žmonėms.

Lietuva, Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, ne visada lygūs, patogūs, dažniau priešingai – duobėti ir nelygūs tų šalių keliai. Tokiais keliais jau daugiau nei savaitė rieda baltas kemperis. Jame šeši nuotykiautojai iš Lietuvos: penki suaugusieji ir vienas vaikas. Tik du iš šio penketuko – Algirdas ir Rasa – gali džiaugtis geru regėjimu, Irma ir Žydrūnė nemato visiškai, Olegas – labai silpnai. Kemperis teberieda, paskui jį važiuojanti filmavimo komanda dirba savo darbą.

Širvintų L. Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos mokytoja Rita Česonienė vyresniųjų klasių gimnazistus moko ekonomikos. Be to, nuo šių mokslo metų pradžios ji – ir devintokų auklėtoja. „Žinoma, kai kuriais atvejais neįgaliojo vežimėlis yra kliūtis. Ne viskas mokykloje pritaikyta žmogui, turinčiam negalią, sudėtinga patekti į antrąjį pastato aukštą. Vis dėlto daug padeda kolegos, mokiniai, šeimos nariai, stengiuosi ir pati“, – šypsosi mokytoja.

Užsukę į Trakų neįgaliųjų užimtumo centrą, aptinkame dažais apkrautą stalą, ties spalvingais piešiniais palinkusius lankytojus. Kai čia dirbti atėjo Dailės akademiją baigusi Edita Tamulytė, išryškėjo ne vieno negalią turinčio žmogaus talentai.  Savo piešinį itin kruopščiai dailina Aleksandra. Pakalbinta mergina pasakoja, jog visi jos paveikslai gimsta „iš galvos“. Merginai labai patinka bitės, daug piešinių skirta šeimai – mamai, tėtei, močiutei. „Paveikslų siužetai galvoje gimsta nuolat.

Angelę ir Andrejų Daškevičius likimas suvedė Jonavos globos namuose. Ten jiedu pateko skirtingais keliais, bet išėjo drauge. Dabar pora jau dešimtį metų gyvena kartu, nuomojasi butą Jonavoje ir į ateitį žvelgia optimistiškai.  Andrejus neslepia, kad ankstesniame jo gyvenime būta visko – ir alkoholio, ir netikrų draugų. Vyras neįgaliojo vežimėlyje – nuo 1998-ųjų rugpjūčio, kai sugėrovai jį išmetė iš penkto daugiaaukščio namo aukšto. „Nežinau, kiek laiko gulėjau ant žemės.