J. Bartaškienė sutiko pasikalbėti su naujienų portalu tv3.lt ir papasakoti, kokiomis nuotaikomis šiandien gyvena. Prieš tris mėnesius vyrą Albiną palaidojusi moteris atvira – šis laikotarpis liūdnas, bet net ir tokiu periodu moteris iš visų jėgų stengiasi kabintis į gyvenimą.
„Neslėpsiu, man liūdna, trūksta vyro namuose, bet juk nevaikščiosiu surūgusiu veidu. Esu įpratusi, kad žmonės mane visada mato su šypsena, o ir mano charakteris – sportinis, tad moku su savimi susitvarkyti. Tokiu laikotarpiu labai svarbus ir artimųjų palaikymas, o aš turiu jį didelį – vaikai, draugai neapleidžia manęs“, – kalbėjo J. Bartaškienė.
Užsimiršti padeda veiklų gausybė
Kaip teigė Joana, ji puikiai suvokia vieną dalyką – širdyje niekada nebebus taip džiugu, kaip buvo, o ir joks laikas neišgydys netekties skausmo. Tačiau tuo pačiu moteris supranta, kad liūdesys ir stresas sveikatos neprideda, todėl jos kasdienybėje ir toliau gausu veiklų bei nuolatinio judėjimo.
„Džiaugiuosi, kad nesėdžiu užsidariusi namuose ir turiu daug veiklų, visur esu kviečiama. Kai pasižiūriu į savo klubo moteris, kurios yra dešimt metų vyresnės už mane ir sveikos, gražios bei aktyvios, suprantu, kad mano metai dar nėra tokie dideli. Svarbiausia, kad nepavestų sveikata. O kad taip nenutiktų, dirbu su savimi ir toliau aktyviai gyvenu. Tai padeda užsimiršti ir atitrūkti nuo liūdnų minčių. Juk puikiai žinau, kad jeigu pulsiu į depresiją, įsivarysiu sau kokią ligą“, – mintimis dalijosi aerobikos trenerė.
Joanos vyro Albino sveikata ėmė blogėti dėl žemo hemoglobino kiekio kraujyje, o galiausiai jis išgirdo netikėtą diagnozę – žarnyne buvo rastas auglys. Moteris pasakojo, kad du mėnesius su vyru praleido klinikose ir iš pradžių tikėjo, kad Albinas išsikapstys. Visgi galiausiai viltis ėmė slopti.
„Iš pradžių labai tikėjome, kad viskas bus gerai, bet paskutiniais momentais jaučiau, kad iš klinikų nebeišeisime. Tačiau Albinas niekada neprarado tikėjimo. Jis iškentė net penkias sudėtingas operacijas, nors buvo 84-erių. Kai po operacijų užeidavau į palatą, stebėdavausi – galvodavau, kad pamatysiu leisgyvį, o jis būdavo su šypsena, gyvybingas. Toks atsigavimas po operacijų suteikė vilties, bet galiausiai viskas nutiko kitaip...“ – graudindamasi pasakojo J. Bartaškienė.
Vyro mirtis – staigi ir netikėta
Pokalbio metu Joana prisiminė paskutines akimirkas su vyru. Dieną prieš Albino mirtį ji išvyko į Palangoje vykusį renginį, kuriame buvo apdovanota. Dar prieš išvykdama moteris svarstė, ar tikrai reikėtų tai daryti, bet būtent Albinas skatino ją neapleisti savo veiklų.
„Jis visada labai laukdavo mano apdovanojimų, kambaryje net buvo padaręs man muziejų su medaliais, gautais nuo pat vaikystės. Prieš išvažiuojant abejojau, bet Albinas labai skatino vykti. Tądien dar paskambino giminaitė ir patikino, kad jam viskas gerai. Bet kitą dieną situacija jau buvo prasta, tad man net niekas neskambino, kad neišlėkčiau neužbaigusi savo darbų.
Kai sužinojau apie padėtį, vakare atvykau į Kauną, o prieš vidurnaktį jis iškeliavo. Slaugytoja sakė, kad, matyt, jis laukė manęs – išgirdęs mano balsą, pulsas iškart suaktyvėjo. Viskas įvyko labai greitai ir netikėtai“, – išgyvenimais dalijosi ji.
Kalbėdama apie Albino ligą Joana ne kartą akcentavo savo dėkingumą Kauno klinikų darbuotojams, kurie gydė jos vyrą. Anot pašnekovės, klinikos mūsų šalyje yra aukščiausio lygio. Tačiau vyro liga Joaną išmokė, kad savo sveikata reikia dar labiau rūpintis patiems žmonėms.
„Esu dėkinga ir daktarams, ir slaugytojoms – tokių, kokias turime mes, turbūt visame pasaulyje nerasi. Tik gaila, kad daktarai – ne dievai. O mums, žmonėms, reikia ir patiems daugiau rūpintis savimi. Dabar suprantu, kad šeimos gydytojai yra pasimetę tarp savo rašymų, ataskaitų, todėl visada reikia patiems prašyti tyrimų ir aiškintis, kodėl tam tikri rodikliai yra tokie, kokie yra“, – teigė J. Bartaškienė, omenyje turėdama nerimą kėlusį vyro hemoglobino kiekį kraujyje.
Visą gyvenimą žavėjo vyro vertybės
Joanos teigimu, ją visuomet žavėjo Albino puoselėjamos vertybės, o savo rūpestingumo jis neprarado net ir gulėdamas ligos patale.
„Aš niekada gyvenime nemokėdavau mokesčių už namus, elektrą, tad jis net palatoje rūpinosi, vis klausdavo manęs, ar atnešė sąskaitas. Albinas buvo labai padorus, šiltas, žmogiškas, išsilavinęs vyras. Jis viskuo domėjosi, su juo galėjau kalbėtis ir diskutuoti apie viską. Mūsų amžiaus skirtumas – beveik dešimt metų, bet tai nesijautė nei išore, nei vidumi. Mūsų gyvenimas buvo tikrai linksmas, smagus, džiaugsmingas. Kad tik daugiau tokių žmonių pasaulyje būtų...“ – jautriai kalbėjo pašnekovė.
Sportas, judėjimas, aktyvus gyvenimo būdas yra neatsiejami nuo J. Bartaškienės asmenybės. Toks pats buvo ir jos vyras – Albinas daug metų dirbo Kauno sporto halėje, buvo žinomas kaip atsakingas ir pareigingas darbuotojas. Tiesa, Joana neslepia, kad judviejų su vyru požiūris į tam tikrus dalykus skyrėsi, bet tai leido mokytis vienas iš kito.
„Albinas buvo labai taupus, o aš – išlaidi, tad jis visada mokė mane taupumo. Žinoma, kaip sakoma, vienas kito nepakeisi, bet gali šiek tiek prilaikyti. Taip pat jis visada man sakydavo, kad tokiame amžiuje būčiau šiek tiek kuklesnė. O aš jam ir atkirsdavau: juk tau nuo jaunystės tokios patikdavo, dabar jau nepasikeisiu, – juokėsi J. Bartaškienė. – O jis išties buvo kuklus žmogus.“
Kaip ne kartą pokalbio metu pabrėžė Joana, net ir po sunkių gyvenimo smūgių jos kasdienybė išlieka aktyvi. Visą gyvenimą sportuojanti moteris sulaukia daug pasiūlymų, o ir jos pačios mintyse – dar daugybė neįgyvendintų tikslų.
„Mes abu su Albinu turėjome daug svajonių, daug kelionių buvome nusimatę. Gyvenome kaip jauni žmonės su tikslais ir norais. Visokių pasiūlymų sulaukiu dėl savo veiklų, bet kol kas truputį susilaikau. Pabūsiu kuklesnė, kaip ir sakė Albinukas. Bet ateičiai turiu daug tikslų, prigalvosiu savo moterims visokių pasirodymų, dar daug visko nuveiksime“, – šyptelėjo optimizmo neprarandanti J. Bartaškienė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
