Kovo 16 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje skambės kompozitoriaus Algirdo Martinaičio oratorija „Laiškas visiems tikintiems“, parašyta šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181–1226) religinių tekstų dvasia. Apie kūrinio idėją, šv. Pranciškaus filosofiją, pirmuosius pranciškonus Vilniuje, nenumaldomą šio miesto trauką ir ateitį prieš koncertą kalbamės su kompozitoriumi A. Martinaičiu.
– Algirdai, papasakokite, prašau, kaip gimė idėja sukurti oratoriją „Laiškas visiems tikintiems“? Kas jus įkvėpė?
– Apie 1994 metus tuometinis Bernardinų bažnyčios rektorius, pranciškonas brolis Benediktas paprašė manęs sukurti giesmių šv. Pranciškaus Asyžiečio tekstais.
Jau anksčiau buvau skaitęs filosofo A. Maceinos „Saulės giesmę“, kur knygos turinį sudaro ne istorinis šv. Pranciškaus gyvenimo aprašymas, bet filosofinė bei teologinė šio gyvenimo sklaida. Tai buvo didelis postūmis mano kompoziciniam darbui, perprantant šv. Pranciškaus „neturto“ filosofiją, jo skelbiamą gamtos didybę, kurią reikia suprasti kaip Dievo kūrinį, kuris kalba į mus.
Reikėjo ieškoti naujos muzikinės kalbos, kad galėčiau „susišnekėti“ su sese Saule, broliu Mėnesiu, Vėju, Vandeniu, sese Mirtim.
Dabartiniam atlikimui (vėl peržiūrėti, redaguoti) paskatino rudeninis maestro G. Rinkevičiaus skambutis. Netikėtas tuo, kad buvo prisimintas kūrinys, rašytas prieš 22 metus, tuokart maestro sėkmingai atliktas 2000 m. koncerte, transliuotas „Euroradijuje“.
– Gal galite šiek tiek plačiau papasakoti apie kūrinio koncepciją, tematiką?
– Galiu prisipažinti: oratorija nėra stilistiškai vieninga. To siekiau specialiai, orientuodamasis į XX a. religinę-sakralinę muziką. Kūrinyje galima išgirsti Olivier Messiaeno, Henryko Mikołajaus Góreckio, Arvo Pärto ir kitų kūrybos atgarsių. Ta stilistinė įvairovė, mano manymu, sukuria naują vieningumą. Šv. Pranciškaus idėjos įgauna platesnį, įvairiaspalvį įprasminimą. Trečia oratorijos dalis rašyta „Saulės giesmės“ tekstu, paremta asketiška harmonija bei melodika.
Kadangi tekstas nuolat skiemenuojamas, atsiranda „skambančios“ pauzės, kas kūriniui suteikia rimties, sakralumo.
Šiuo atveju minimalizmas pasitarnavo šv. Pranciškaus neturto idėjai. Kūrinyje be lietuvių, lotynų kalbos panaudoju ir paukščių „kalbą“, mano mėgtą nuo vaikystės. Ji mėgta ir šv. Pranciškaus, išplėtota O. Messiaeno kūryboje. Tai pritiko man šv. Pranciškaus kreipiniais išreikšti gamtiškąjį sakralumą: sese Saule, broli Mėnesi, Vėjau... sese Mirtie.
– Kovo 16 d. Lietuvos valstybinėje filharmonijoje „Laiškas visiems tikintiems“ skambės Vilniaus 700 metų jubiliejaus proga. Pats esate gimęs Paserbenčio kaime, Raseinių rajone. Kelintais metais atvykote į sostinę? Ar lengva buvo kaimo, gamtos vaikui pritapti prie vilnietiško gyvenimo?
– Man, kaimo žvirbliui iš Paserbenčio alksnynų ir karklynų, Vilniaus vardas nuo mažumės jau buvo girdimas, kadangi ten jau „poetavo“ brolis Marcelijus. Iš primityvios „radijuškos“, besiklausant „negražių simfonijų“ (kaip sakydavo tėvai), jau svajojau apie Vilnių, – iš kur sklinda muzika, kur rašoma poezija, kur kitaip šviečia saulė. Tos naujos saulės kaip mokslo šviesos begal norėjosi, kaip ir būti kompozitoriumi, nors to žodžio dar, matyt, nelabai besupratau...
1965 metais, penkiolikmetis, atvykau į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikumą (dabartinė konservatorija – aut. past.).
Pradėjęs studijuoti kompoziciją, vis vartydavau „Varšuvos rudens“ festivalio atsiųstas partitūras, klausydavau O. Messiaeno, Witoldo Lutosławskio, Krzysztofo Pendereckio ir kitų kūrinių įrašus. Įdomu tai, kad ir dabar jų nei vienas man „nepaseno“.
Skaitydamas jų partitūras, vis atrandu „naujienų“ komponavimo tobulume, išradingume. Tuometinis nelengvas gyvenimas į mokslus sušaukė daug norinčiųjų studijuoti, įgyti žinių. Truputį apiplyšusių, ne tokių kaip dabar, specialiai „susiplėšiusių“.
Noras ir ryžtas siekti mokslo, muzikos pažinties buvo viena išeitis iš užtamsinto, niūraus gyvenimo. O ir toliau reikėjo nemažai pastangų išlikti kūryboje ir gyvenime „nepašautam“ sidabrinės kulkos įtartinam gėriui bei sėkmei.
– Šiemet Vilnius švenčia 700 metų jubiliejų. Ką šiandien mąstote apie Vilniaus ateitį?
– Praeitą rudenį buvau maestro G. Rinkevičiaus primintas, kad prieš 22 metus esu sukūręs oratoriją „Laiškas visiems tikintiesiems“ ir kad ją vėl pakartotinai norima atlikti. Priminimas dar buvo geras tuo, kad teko kūrinį peržiūrėti, redaguoti, „atsisukti“ viduramžių laiką, vėl atsiversti šv. Pranciškaus raštus.
Supratau, kad šiais laikais šventojo žodžiai, įprasminant gamtą, kaip Aukščiausiojo Kūriniją, gali kai kam atrodyti lyg žodžiai Dievo kvailelio, nesuprantančio gamtos „esmės“: pasiaštrinus kirvį galima viską kirsti, naikinti, siekiant sau naudos, bet nesuvokiant, kad tuo pačiu kirviu vėliau būsi pats nukirstas.
Pranciškonai Vilniuje kūrėsi XIII–XV amžiuje: statė bažnyčias, pirmieji pamokslavo lietuvių kalba, parašė pirmuosius poterius... Jų atėjimas Vilniui buvo geroji naujiena: jie čia atėjo su gražiomis, šventomis, gamtiškomis idėjomis ir, aišku... su „Laišku visiems tikintiesiems“.
Vilnius, šiais metais švenčiantis 700 metų jubiliejų, turi likti Šviesos Miestu, priimančiu naujas pasaulio idėjas, išsaugančiu savo kultūrine vertybes, gražus pažiūrėti ir skanus savo vaisiais nuo Pažinimo medžio... Gal kiek ir baiminantis, kad Vilnius nepavirstų tuščiu stikliniu Babilono miestu, kuris nuo praskrendančios širšės gali sugriūti.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „LVSO pristato: Vilniui 700“ įvyks 2023 m. kovo 16 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius.
