Naujienų portalui tv3.lt Remigijus papasakojo apie „prisijaukintą“ tėvo vaidmenį, taip reikiamą kantrybę, sūnų ir šeimą.
Paklaustas, kaip per beveik dvejus metus teko pasikeisti, vyras neslėpė, kad išmokti teko itin daug.
„Prieš gimstant turėjau savą įsivaizdavimą, kaip jis gims, kaip augs. Daug mąsčiau, kaip jis vystysis ir koks taps žmogus. Aišku, realybė panaši, bet visada būna netikėtumų. Su juo kartu mokomės kantrybės. Atrodo, kad tapus tėvu viskas bus tik rožėmis klotas – išeisi į lauką, ten vaikas tik krykštaus ir šokinės per balas ir viskas bus tik gerai. Realybėje greitai pavargsti – bijai, kad jis į gatvę neišbėgtų, kad į upę neįšoktų, kad nesusižeistų.
Jis tavimi taip aklai pasitiki, kad nuo lovos šoka tiesiai tau į rankas, o tu net nebūni pasiruošęs jo sugauti. Kartais lauki, kada jis pradės kalbėti, ir tikrai nustembi netikėtu jo progresu“, – neslepia menininkas.
„Vienas iš tokių netikėtumų buvo kai su žmona kalbėjau apie savo brolį, o jis iš niekur nieko pirmą kartą pasakė „dėdė“. Mes išsprogdinome akis iš nuostabos, kai jis parodė į telefoną, tarsi sakydamas, kad nori su juo pabendrauti. Iš karto skambinom broliui ir gyrėmės Kamilio progresu. Algirdas irgi labai apsidžiaugė“, – pridurdamas šypsojosi jis.
Kalbėdamas apie beveik dvejų sūnų, Remigijus neslepia, kad kol kas dar nepastebi ryškėjančių jo charakterio bruožų. Verčiau tuos, kurie būdingi daugeliui vaikų.
„Jis kol kas vystosi, o kai dėmesio nori, būna ir pradeda muštis. Mokome, kad taip negalima. Negali sakyti, kad čia jo toks charakteris. Kamilis labai smalsus, viskuo domisi. Su vaiku reikia daug kantrybės. Nors vieną kartą jį kažko mokei, žinai, kad ir vėliau teks tą patį aiškinti, kad jis prisimintų. Kantrumo mokausi ir aš, – šypteli jis. –
Mes su žmona sakome, kad vaikui tikrai leisime išbandyti tai, ką jis nori. Bet jis dar per jaunas, kad tai žinotų. Jis nori vieno, bet po sekundės persigalvoja. Tiesa, jis jau žino, kaip atsiprašyti, apsikabinti.“
Neauklėja itin griežtai
Kalbėdamas apie jo ir žmonaus auklėjimo modelį, Remigijus tikina apie jį mąstęs nemažai. Vis dėlto į vaiko auklėjimą jis tikina žiūrintis su atlaidumu – geriau ne nuolat bausti, o suprasti ir būti kantriais.
„Nevadinčiau mūsų griežtais tėvais. Mes tiesiog suvokiame vystymosi stadijas ir suprantame, kad kol jis mažas, reikia turėti labai daug kantrybės ir daug kartų kartoti tuos pačius dalykus. Bet vaikas smalsus, jis vis vien tuos dalykus darys iš naujo. Mes ir patys atlaidžiau žiūrime, kartais tik sudrausminame vaiką. Šiuo metu jis smalsus ir kartais savo jausmų nemoka dar valdyti. Jis savo emocijų dar visai nesupranta – kartais jam užeina psichozės priepuoliai, o po jų jis juokiasi. Kartais nesuprasi, todėl stengiamės būti kantrūs“, – šypteli.
Prabilęs apie tėvystės iššūkius, R. Gataveckas teigia, kad kai vaikelis buvo mažas, teko dažnai pavargti ne tik fiziškai, bet ir emociškai.
„Mano sūnus yra daug kam alergiškas. Kol mes to nesupratome, labai pavargdavome. Trūkdavo miego, pavargdavome fiziškai. Dabar kantrybės reikia kitokios – kad susivaldytum ir nepakeltum balso prieš vaiką, skirti laiko kokybiškam bendravimui. Jam svarbus kiekvienas gyvenimo etapas ir net kiekviena šypsena. Kartais pavargsti net vaikui aiškinti tą patį per tą patį. Bet aš kaip dėstytojas studentams metai iš metų irgi tą patį pasakoju. Tai man padeda“, – kalba jis.
Paklaustas, ar su žmona Evelina mąsto apie šeimos pagausėjimą, Remigijus tik šyptelėjo. „Gerbiant šeimos privatumą dar nekalbėsiu apie tai, tačiau su žmona apie tai kalbame.“
