Pasirodo, kad lietuvių pamiltame krepšinyje ir kubietiškoje salsoje yra netgi daugiau panašumų nei galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio...
„Kai manęs kas nors paprašo papasakoti apie laiką, praleistą Kuboje, man atrodo, kad vis dar nerandu tam tinkamų žodžių“, – šiandien neslepia Simas ir leidžiasi į atvirą pasakojimą apie tai, kokių pamokų ši kelionė atnešė.
Grįžęs iš Kubos, į daug ką ėmė žvelgti kitaip
Iššūkiai Simui tikrai nėra svetimi. Todėl abejonių dėl to, ar verta krepšinio kamuolį išmainyti į šokių batelius, jam nekilo.
„Jei gauni tokį šansą, nežinau, kaip galėtum atsisakyti. Ir visai nesvarbu, kas esi – krepšininkas, ledo ritulininkas ar aktorius. Sutikti būtina, nes nemanau, kad tokia proga antrą kartą gyvenime dar galėtų pasitaikyti. Todėl, vos išgirdęs pirmus žodžius apie projektą, iškart pasakiau „taip“, – prisimena jis.
Buvęs krepšininkas neslepia – pastarieji metai jo gyvenime buvo pažymėti daugybės pokyčių, o „Salsamanai“ tapo tarsi vyšnia ant torto.
„Atrodė, kad keičiuosi, tačiau projektas šį procesą dar pagreitino. Grįžęs į daug ką – taip pat ir problemas ar sunkumus – jau ėmiau žvelgti kitaip. Net ir į nelaimes ar tai, kas taip ir neįvyko, pradedi žvelgti per kitą prizmę. Mes visi žinome, kaip gerai gyvename, bet žinoti ir suprasti, yra du skirtingi dalykai. Šis projektas leido man tai suvokti. Tikrai esu pasikeitęs – būtent tą man žadėjo ir prodiuseriai, dar pirmojo pokalbio metu. Projektas 100 procentų pakeitė mano gyvenimą“, – šiandien pripažįsta garsus vyras.
Krepšininko įgūdžiai pravertė ir šokant salsą
Nors anksčiau šokio Simo gyvenime nebuvo tiek daug, projekte jam ne kartą pasitarnavo ilgi metai, praleisti krepšinyje.
„Po tiek metų, praleistų krepšinyje, mano kūnas tapo ganėtinai plastišku. Man pasisekė, kad nesu jau toks medinis arba suvaržytas. Tai tikrai pravertė“, – šypteli jis.
Simas pastebi, kad panašumų krepšinyje ir salsoje yra ir daugiau.
Pavyzdžiui, ir vienam ir kitam reikalingi ne tik tam tikri įgūdžiai, bet, svarbiausia, ir psichologinis pasiruošimas. O juk įtampos projekte tikrai buvo nemažai…
„Kartu su kitais projekto dalyviais nuolat linksniavome žodžius „stresas“ ir „jaudulys“. Ir nors kai kurie yra iš pramogų pasaulio, ir jiems tarsi turėtų būti lengviau, vėliau puikiai supratau, kad nė velnio. Tai buvo neįprastas amplua mums visiems“, – sako S. Buterlevičius.
O pirmasis pasirodymas, anot Simo, apskritai tapo ypatingu įvykiu, pralaužusiu visus ledus.
„Vienu momentu pradėjo atrodyti, kad man netgi darosi silpna, bloga. Situacija buvo realiai prasta, ir visa tai – likus vos kelioms sekundėms iki šokio. Tuo metu atrodė, kad viską pamiršau. Tačiau, kaip sporte, taip ir gyvenime – psichologinis pasiruošimas sudaro 80-90 procentų rezultato. Sakau tai iš patirties – tu gali būti labai pasiruošęs fiziškai, bet, jei galvoje viskas nėra sudėliota į vietas ir negali susitvarkyti su savimi, stresu ir jauduliu, tuomet viskas, labanakt. Lygiai tas pats buvo ir su šokiais“, – atvirauja jis.
Kuo kubiečiai panašūs į lietuvius?
Didžiule atrama projekte lietuviams tapo ne tik profesionalūs šokėjai iš Kubos, bet ir kiti dalyviai, kartu atvykę iš Lietuvos.
Tiesa, iki projekto Simas juos daugiausiai žinojo tik iš matymo.
Tačiau nuomonė, kurią gali susidaryti žiūrėdamas televizorių ar skaitydamas straipsnius, yra nesulyginama su ta, kurią susidarai visus šiuos žmones pažinęs.
Anot krepšininko, jam pavyko visus lietuvius pamatyti be jokių kaukių.
„Manau, kad mūsų ryšys atsispindės ir projekte. Tačiau kai ką žinau ir iš savo patirties. Kadangi man ne kartą teko gyventi kartu su žmonėmis iš skirtingų šalių ir religijų bei turinčius pačius skirtingiausius charakterius, labai greitai pasimatydavo, kas apsimetinėja.
Peripetijų yra labai daug, bet, kas liečia darbą, iškart pamatai, kas ir kaip kovoja dėl geriausių vietų.
O čia nuo pirmos sekundės, pirmų susitikimų bei pamokų, visi suprato, kad apsimetinėti neverta. Juk po kurio laiko tai vis tiek išryškės. Ir pats seniausiai esu šias pamokas išmokęs, todėl buvau toks, koks esu. Viskas vyko tikrai labai nuoširdžiai“, – sako S. Buterlevičius.
Tą nuoširdumą, apie kurį pasakoja Simas, neretai išduodavo ir dalyvių ašaros. O ypač pamačius tai, kaip gyvena vietiniai.
„Kai tai pamatai, supranti, kaip turėtumei džiaugtis gyvenimu. Ir jie norėtų gyventi laimingai, bet negali dėl tam tikrų dalykų. Projekto metu man į galvą atėjo toks palyginimas – manau, kad kai prieš keletą dešimtmečių į Lietuvą atvažiuodavo žmonės iš JAV ar kitų Europos šalių, jie į mus žiūrėdavo per panašią prizmę. Kad žmonės, esantys tokioje situacijoje – patyrę komunizmą ar sovietmetį – vis tiek yra šviesūs, dirba, stengiasi ir nori siekti savo tikslų.
Mums toks šokas buvo ten. Kubą pažinome per savo partnerių akis – tai tapo savotišku filtru žiūrėti į realybę. Bet su jais jautėmės labai artimi. Suvokėme, kad tie žmonės, nors ir gyvena 50 metų atgal, lygiai taip pat nori mylėti, kovoti ir mokytis“, – mintimis dalijasi jis.
Nepaisant stiprių išgyvenimų, S. Buterlevičius neslepia – Kubos ir visko, kas ten įvyko, nesiilgėti būtų sunku. O labiausiai jam ir vėl norėtųsi patirti tą emociją, kuri tvyrojo viso projekto metu.
„Galėtum sakyti, kad pasiilgai oro ar jūros, tačiau tai gali gauti ir kitur, kur yra saugiau. Bet, kai išgyveni visą projektą, tu pasiilgsti ten patirtų išgyvenimų. Gyvenime būna taip pat – jei praleidi kažkokį laiką su žmogumi, pasiilgsti ne konkrečių dalykų, pavyzdžiui, kur ir kada kartu valgėte ar kokį drabužį jis vilkėjo, bet to bendro pojūčio, emocijos. Viso to net ir norėdamas nesukursi“, – sako jis, o jau netrukus Simo žodžiais įsitikins ir visi projekto žiūrovai.
„Salsamanai“ – nuo kovo 3 d., sekmadieniais, 19.30 val. per TV3!
