25-erių Simą Buterlevičių galima drąsiai vadinti Lietuvos krepšinio lygos (LKL) senbuviu. Pajėgiausiame šalies divizione vos 17-likos debiutavęs gynėjas vilkėjo Vilniaus „Sakalų“, „Perlo“, „Lietuvos ryto“, Prienų „Rūdupio“ ir Kėdainių „Nevėžio“ marškinėlius. Praėjusį sezoną vilnietis užbaigė Sopoto „Trefl“ komandoje, o šiemet gina Utenos „Juventus“ spalvas.
Ežerų krašto komandai pirmoji BEKO-LKL sezono pusė klostosi puikiai: uteniškiai per 21 susitikimą pasiekė 14 pergalių, „Žalgirio“ krepšininkus įveikė jų pačių tvirtovėje ir šiuo metu užtikrintai žengia 4-oje lentelės vietoje. Prie šių rezultatų svariai prisideda S. Buterlevičius: per rungtynes vidutiniškai jis renka po 10 taškų (trečias rezultatas komandoje), atkovoja 6 kamuolius (antras rezultatas komandoje) ir atlieka po 2 rezultatyvius perdavimus.
Pašnekovas su naujienų portalo Alfa.lt skaitytojais mielai pasidalijo savo mintimis apie pirmąją sezono pusę, laukiančius iššūkius ir ligšiolinę savo karjerą.
– Prieš sezoną sakėte, kad BEKO-LKL grįžus prie 4 ratų sistemos viskas taps smagiau ir aiškiau. Galite šiuos žodžius patvirtinti jau įpusėjus sezonui? – paklausėme Simo.
– Taip, tą patį manau ir šiandien. Patys matote, koks įdomus BEKO-LKL sezonas – daug įdomių rungtynių, kur laimi ne favoritai. Įdomiau patiems žiūrovams, beveik kasdien kažkas vyksta. Pažiūrėkite, mačų netrūko netgi tarpušvenčiu. Žaidėjams tai sunkesnis momentas, negali pasidaryti mini atostogų, bet BEKO-LKL „traukiamas“ prie Ispanijos ir kitų lygų modelio.
– Su Arvydu Šikšniumi ir Rashaunu Broadusu sudarote savotišką didįjį trejetą – aikštėje praleidžiate po 30 minučių ir esate rezultatyviausi komandoje. Ar būna fiziškai sunkių dienų?
– Turime 8–9 lygiaverčius žaidėjus. Treneris yra minėjęs, kad šiuolaikinei komandai tai visiškai pakankamas krepšininkų skaičius, kurie sugeba išlaikyti tempą, agresyvumą. Treneris labai gerai derina krūvį ir poilsį. Aišku, reikia nusispjauti, bet kol kas jokių traumelių nėra, esame pakankamai energingi ir galime dirbti iš visų jėgų. Trenerių štabo indėlis sudarinėjant komandos grafiką labai tam pasitarnauja. Žaisti 25–30 minučių nėra mažai, tačiau tai – kiekvieno krepšininko svajonių laikas. Tai tikrai nebaisu.
– Ar komanda turės pertrauką ir galės išvykti įkrauti baterijas antrai sezono daliai?
– Kol kas neaišku. Kažkoks tarpelis tarp rungtynių lyg ir bus, gal 9–10 dienų. Nežinau, ar klubo vadovybė nuspręs kur nors važiuoti. Pasikrauti jėgas mini stovyklėlėje galėtume ir čia, Utenoje, nes tam yra visos sąlygos.
– Į klubą atvykote rugpjūtį. Ar tenkina sąlygos, vaidmuo komandoje, niekuo nenusivylėte?
– Buvo situacija, kad komandą reikėjo rasti greitai. Kai viską apmąstau, esu labai laimingas, kad atsidūriau būtent čia. Žiūrėdamas į rezultatus, labai džiaugiuosi, kad esu ambicingoje komandoje, kovojančioje dėl aukštesnių vietų. „Juventus“ visiškai atitinka mano požiūrį, kaip turėtų funkcionuoti klubas. Be to, susideda visi kiti svarbūs dalykai: finansinis stabilumas, kas yra labai didelis pliusas, gera atmosfera. Visi esame patenkinti, kol kas matau vien tik pliusus.
– Su Lietuvos čempionu „Žalgiriu“ šį sezoną jums sekasi žaisti itin gerai, tačiau niekaip nepavyksta įkąsti „Neptūnui“. Ko trūksta?
– Rungtynėse Klaipėdoje varžovus paleidome pačioje pradžioje, o toliau mačas vyko lygiai. Utenoje kontroliavome didžiąją susitikimo dalį, bet trečiojo kėlinio pabaigoje porai minučių pametėme koncentraciją. To ir užteko – „Neptūnas“ perėmė porą kamuolių ir grįžo į rungtynes. Vis tik komanda šį sezoną žaidė Eurolygoje, yra užsigrūdinusi ir tai įrodė. Manau, ateityje turėtume būti jiems rimtas varžovas ir prieš juos laimėti.
„Žalgiris“ žaidžia grynai eurolyginį krepšinį – taktikos, deriniai. Mes irgi ruošiamės taktiškai. Gal todėl prieš kauniečius mums ir sekasi žaisti geriau. Tarkime „Lietuvos rytas“ irgi pasižymėdavo disciplina, o atėjus Virginijui Šeškui atsirado gerokai daugiau laisvės. Žaisti prieš tokią komandą labai sunku.
– Aišku, dar visko gali nutikti, tačiau ar sutinkate, kad žvelgiant į šiandieninę situaciją realiausia, jog būtent jūs mesite iššūkį „Neptūnui“ kovojant dėl bronzos?
– Prieš sezoną treneriai ir klubo vadovai aiškiai pasakė, kad norime pakliūti tarp 4 stipriausių lygos komandų. Bet tai reikia kalbėti labai atsargiai, nedaugžodžiaujant, nesimėtyti skambiais pasisakymais, kad mes kovosime dėl 3 vietos ir t. t. Taip, dabar esame ketvirti, bet tai nieko nereiškia.
Reikia išlaikyti tą patį lygį iki sezono pabaigos. Atėjus atkrintamosioms varžyboms viskas gali pasikeisti – 4 vieta žais su 5-ąja. Tai bus labai stiprus varžovas – Pasvalio, Šiaulių, Alytaus, gal net Panevėžio ekipa. Pralaimėsi 2 rungtynes ir viskas – sezonas baigsis. Reikia nešnekėti, o darbais įrodinėti. Šnekame kukliai ir dirbame tyliai. Tada ir žmonės tave vertina visai kitaip, ir pats į savo rezultatus žvelgi kitaip.
– Ar mąstote apie pasirodymą BBL čempionate ir LKF taurėje?
– Gal kažkiek ir pašnekame: kada LKF’as, kada BBL’as, kokie tikslai. Visi savyje tai tyliai apmąsto. Dabar artėja rungtynės su „Nevėžiu“, galbūt esame favoritai ir galėtume žiūrėti, kas laukia toliau, bet to nedarome. Esame komanda, kuri ruošiasi artimiausiai dvikovai ir kovai atsiduoda 100 procentų. Padarysi klaidelę ir prarasi taškelį. Kas su kuo žais BBL ar LKF, tikrai neplanuojame, grandiozinių matematinių veiksmų neatliekame (juokiasi).
– Praėjusį sezoną pradėjote „Nevėžyje“, kuris vėliau dėl finansinių sunkumų subyrėjo. Ar klubas su jumis jau atsiskaitė?
– Ne. Nežinau, ar sužaidžiau taktiškai tai pasakydamas, bet nesiruošiu to slėpti. Vyksta pokalbiai, stengiamės viską išspręsti geranoriškai. Nesu vienas, su kuriuo neatsiskaityta. Žmonės ten tvarkosi, bet dar tikrai yra keli žaidėjai su didelėmis kontrakto sumomis ir su jais dar visai nebuvo bandoma atsiskaityti.
– Trumpam buvote išvykęs ir į Lenkiją, kur gynėte Dariaus Maskoliūno vadovaujamo Sopoto „Trefl“ klubo garbę. Ar yra ryškių skirtumų tarp Lietuvos ir Lenkijos čempionatų?
– Labai skiriasi pats krepšinis. Lietuvoje jis protingesnis, jeigu taip galima pasakyti. Čia jis labiau taktinis, pozicinis, o Lenkijoje – individualus, greitesnis. Nedrįstu lyginti, bet LKL meistriškumas galbūt kiek aukštesnis. Štai dabar Zgoželeco „Turrow“ žais su „Lietuvos rytu“ Europos taurėje ir bus matyti. Šiuo metu tai pirmoji Lenkijos komanda, todėl tas lygis turėtų atsispindėti.
– Kodėl lietuviai nori žaisti užsienyje? Dėl didesnių atlyginimų ar galimybės būti pastebėtam?
– Manau, antras variantas. Jeigu užsienyje nori ieškoti finansinės laimės, turėtum labai gerai būti pasirodęs Lietuvoje. Man išvažiavimas į užsienį reiškia „užsikabinimą“. Tave ten gali pamatyti kita rinka. Visai kita aplinka, atsiranda naujų galimybių. Labai norėjau išvažiuoti, ne todėl, kad BEKO-LKL lygis prastas, taip tikrai nėra. Tiesiog norėjau išmėginti save kitur. Aišku, kalbu apie aukščiausias lygas, o ne antras ar trečias. Neišėjo, bet viskas išėjo dar geriau (šypsosi).
– Kokį įspūdį palieka buvusio klubo „Lietuvos ryto“ žaidimas?
– Kaip ir minėjau, anksčiau vilniečių žaidimas buvo suvaržytas. Dabar žaidėjai gauna laisvės ir tai nebūtinai blogai, daugeliu atvejų yra atvirkščiai. Labai įdomu, o kaip pasiseks – kitas klausimas. Tokiame sezono etape negali kalbėti – laimės „Neptūnas“, „Lietuvos rytas“ ar „Žalgiris“. Viskas keičiasi kiekvieną dieną, štai ir dabar perskaičiau naujieną, kad prie sostinės komandos prisijungė Simas Jasaitis. Žinau tik tai, kad „Lietuvos rytas“ tikrai gali kovoti dėl pirmos vietos.
– Tai jau 8-asis jūsų sezonas LKL čempionate. Kaip apibūdintumėte šį laikotarpį? Kas paliko ryškiausių prisiminimų?
– Kiekvienas sezonas davė kažko teigiamo. Gal kai kur ta patirtis buvo nemaloni, bet naudinga. Prisimenu, kai su „Prienais“ laimėjome 3 vietą, ir aš pats prie tų pergalių nemažai prisidėjau. Malonu buvo su Rimu Kurtinaičiu „Lietuvos ryte“ iškovoti LKL čempionų žiedus. Turėjau daug gražių momentų, esu įgavęs daug patirties, tačiau tikiuosi, kad didžiausi mano laimėjimai dar ateityje.
– Ar turi išsikėlęs tikslą sugrįžti į Eurolygos klubą?
Kaip ir kiekvienas žaidėjas noriu sugrįžti ar patekti į aukščiausią lygį – žaisti Europos taurėje ar Eurolygoje. Nekalbu, kad po metų žaisiu ten ar ten. Paskui dėl savo šnekų gali būti gėda. Visi žaidėjai stengiasi ir dėl to dirba individualiai. Aš – ne išimtis.
