Esu ne kartą užstrigęs lifte. Mane kaip koks prakeiksmas persekioja prastai veikiantys liftai, lyg kokia bausmė už tingėjimą lipti laiptais. Dažniausiai užstringu vienas, tad tiesiog atsidūstu, paskambinu kam reikia ir atsisėdęs kampe laukiu pagalbos. Kartais užtenka palaukti kelias minutes, kartais pusvalandį. Bet kartą užstrigusio lifto durys prasivėrė tik po pusantros valandos. Negana to, būtent tą kartą buvau ne vienas, o su paniškai šių metalo dėžių bijančiu draugu, kuriam tas laikas uždaroje erdvėje tapo amžinybe.
Bet mes buvome saugūs. Liftas stovėjo stabiliai, jis nekrito, pagalba taip pat skubėjo pas mus. Tačiau šaltu prakaitu išpiltas mano draugas jautėsi lyg į jį kažkas šaudytų. Tada pagalvojau sau – o kas, jei mums išties grėstų mirtinas pavojus? Kas, jeigu vienoje vietoje būtume užstrigę ne valandėlę, o beveik visą parą? Kas, jeigu į mus tikrai šaudytų ir nežinotume, ar išnešime sveiką kailį? Kaip elgtumėmės tada? Čia prisiminiau tuomet dar visai neseniai pasirodžiusį, tikru įvykiu paremtą filmą „Mumbajaus viešbutis“.
2018 metais pasirodęs pirmasis Anthony Maraso pilnametražis filmas „Mumbajaus viešbutis“ išėjo praėjus dešimtmečiui po visą pasaulį sukrėtusio teroristinio išpuolio. 2008 metų lapkritį 10 gerai organizuotų islamistų įvykdė 12 teroristinių išpuolių Indijos finansiniame centre Mumbajuje. Per atakas žuvo 165 žmonės, o didžiausias pragaras užvirė daugiau nei 100 metų skaičiuojančiame architektūriniame paminkle – viešbutyje „Taj Mahal“.
Automatais ir sprogmenimis ginkluoti teroristai įsiveržė į prabangų viešbutį ir puolė šaltakraujiškai žudyti panikuojančią minią. Žuvo 31 žmogus, tačiau ko gero aukų būtų buvę daug daugiau, jei ne visomis išgalėmis savo svečius saugoję ir gynę viešbučio darbuotojai. Būtent jų atminimui ir yra skirtas šis filmas.
„Svečias yra Dievas“
„Svečias yra Dievas“. Būtent tokiu moto vadovaujasi „Taj Mahal“ viešbučio personalas. Virėjai, padavėjai, kambarinės – visi dirba tik su viena misija pasirūpinti, kad svečiui nieko netrūktų. Be galo savo darbą mylintys darbuotojai viso filmo metu nepaisė savo saugumo ir interesų tam, kad apsaugotų viešbučio lankytojus. Vienas pagrindinių veikėjų – padavėjas Arjunas netgi nusiima jam ideologiškai ir religiškai itin svarbų sikho turbaną, kad aptvarstytų pašautos moters žaizdą, o administratorės, atsisakiusios apgaudinėti ir tiesiai į mirties glėbį įstumti kambariuose besislepiančius svečius, buvo tiesiog nušautos.
Ne ką mažesnį susižavėjimą kelia ir eiliniai policijos pareigūnai. Supratę, kad reali pagalba dar toli, o kiekviena sekundė gali kainuoti žmonių gyvybes, jie puolė tiesiai į pavojų, būdami gerokai mažiau ginkluoti nei teroristai.
Kalbant apie teroristus, akimirką pagavau save jų gailintį. Prieš akis mačiau jaunus, aklai paslaptingojo „Brolio“ jiems telefonu perduodamus įsakymus vykdančius religinius fanatikus, šventai įtikėjusius, kad žudydami „nuodėmingas kiaules“ jie pateks į Alacho karalystę, o už „šventą kovą“ jų šeimoms bus gausiai atlyginta.
Taigi, turbūt galima sakyti, kad abi pusės kovoja už savo „dievus“ ir tai daro nepaisydami asmeninių pasekmių.
Čia nerasite laimingos pabaigos
Jau pirmame juostos kadre išvystame valtį, kuria į dar nieko neįtariantį ir įprastai gyvenantį Mumbajų atplaukia teroristų grupelė. Taip filmas iš karto sukuria įtampą, kurios taip ir nepaleidžia visas dvi valandas. „Mumbajaus viešbučio“ tempas nesustoja net tada, kai ekrane nematome kulkų krušos ir neapykanta degančių religinių fanatikų akių. Net trumpi dialogai tarp viešbučio personalo ir svečių yra kupini įtampos ir asmeninių dramų.
Žiūrovas šiame kultūrų ir luomų katile greitai ras kam simpatizuoti ir už kieno išsigelbėjimą laikyti kumščius. Vienus žavės paprastas, savo šeimai ir religijai atsidavęs padavėjas Arjunas, kurį įkūnijo „Oskaro“ nominantas Devas Patelis, kitus – Jasono Isaacso suvaidintas rusų verslininkas Vasilis, pradžioje atrodantis kaip įžūlus ir pasipūtęs niekšas, tačiau galiausiai tapęs mano asmeniniu favoritu (net ir nepaisant to angliakalbiams aktoriams įprasto „bed rašen akcient“), trečius pakerės gal kiek ir blankokai nei jam įprasta, tačiau vis tiek pakankamai kokybiškai Armie Hammerio perteikta australo Davido kova dėl artimųjų saugumo.
Šiame filme nėra giliai užslėptos žinutės. Šiame filme nėra pamokančios istorijos ar moralo. Čia nerasite ir laimingos pabaigos. „Mumbajaus viešbutis“ – tai kruvino ir šlykštaus nusikaltimo bei įkvepiančios drąsos ir pasiaukojimo istorija. Tai žiauri realybė ir pragaras, kurio neturėtų išgyventi nė vienas. Bet apie tai privalu žinoti, tokios istorijos negali būti pamirštos. O dar kartą pergyventi ar pirmą kartą sužinoti apie šį pasaulį sukrėtusį įvykį padės puiki A. Maras‘o juosta, kurią galite išvysti šeštadienį, TV3 „Gero kino vakare“.
