Moteris išliejo savo širdį laiške, rašo mirror.co.uk.
„Dievinu kūdikius, bet kai nusprendžiau pastoti, man užbėgo už akių akivaizdus, tačiau nerimą keliantis faktas: jie užaugs mažais vaikais. Mažais tikrais žmonėmis, atsidūrusiais šioje planetoje tik tam, kad savo skandalingais reikalavimais ir gebėjimu spausti visus mano mygtukus sukeltų man siaubą.
Kiekvienos ilgos dienos pabaigoje taurė vyno (arba butelis) tapdavo superherojaus apsiaustu, kurį užsimesdavau ant pečių ir kuris gelbėdavo mane nuo derybų prieš miegą chaoso ir padėdavo ramiai atsikvėpti po ginčo dėl visiškų kvailysčių, pavyzdžiui, kodėl nededame katės į skalbimo mašiną.
Įtikinėjau save, kad vyno gėrimas yra priešnuodis motinystės skausmams ir būtinas, jei ne privalomas, tėvystės reikalavimas. Vienintelis atsakymas, kad kiekvieną vakarą galėčiau sėkmingai paguldyti savo du berniukus į lovą, o ne į „Ebay“. Arba bent jau taip žiūrėjau į savo santykį su alkoholiu ir motinyste, kol visam laikui nustojau gerti.
Visada buvau didelė mėgėja išgerti. Užaugusi šiaurės Anglijoje, būtent Česteryje, pradėjau gerti degtinę būdama 14 metų. Ilgus metus išlikau socialine girtuokle, nevartojau alkoholio kasdien ir nejaučiau, kad alkoholis daro kokią nors didelę įtaką mano gyvenimui. Bet visada gėriau, kad išgerčiau. Visada.
Nemačiau prasmės viename ir niekada neradau savo „išjungimo“ jungiklio. Tas mygtukas arba sugedęs, arba tiesiog visai dingęs. Man patiko išgertuvių naktų chaosas ir drama, man patiko taip prisigerti, kad galutinis rezultatas visada būdavo sąmonės pritemimas, vėmimas arba pabudimas nepažįstamoje aplinkoje su ūžiančiu galvos skausmu.
Nustojau gerti, kai 2013 m. susilaukiau vyresniojo sūnaus Artūro, o kai jis gimė, iš tiesų ėmiau saikingiau vartoti alkoholį – ne todėl, kad to norėjau, o todėl, kad keltis 5 val. ryto nuo siautėjančio pagirių priepuolio visiškai žlugdė sielą“, – pasakoja moteris.
Moteris, kuri kiekvieną vakarą vartodavo alkoholį – nustojo tai daryti
„Staiga vynas tapo nevertas pastangų. 2017 m. gimė mano antrasis sūnus Alfie. Du mėnesius neišnešiotas ir toks mažytis, kad atrodė tarsi iš lizdo iškritęs paukštis; jis buvo labai lengvas kūdikis. Alfie beveik iš karto išmiegojo visą naktį, niekada neverkė ir didžiąją laiko dalį jaučiausi taip, tarsi neturėčiau antro vaiko – ir mano vyno vartojimas pamažu ėmė didėti. Kai Alfie sulaukė mažylio amžiaus, vyną išgerdavau kelis kartus per savaitę.
Problema buvo ta, kad niekada negalėdavau išgerti tik vienos taurės. Visada pasiekdavau butelio dugną. Net ne dėl to, kad tuo metu turėjau priklausomybę, tiesiog nemačiau jokios prasmės gerti, nebent galėčiau išsiblaivyti. Tokia buvo mano misija. Kiekvieną kartą.
Kai Alfiui buvo treji, o Artūrui – penkeri, labai staiga ir netikėtai praradau mamą dėl aortos disekacijos. Tai buvo žiauru. Jai buvo tik 62-eji, ji išėjo pabėgioti ir daugiau nebegrįžo, kai nugriuvo ir mirė.
Per vieną naktį tapau kasdienine girtuokle, per vakarą išgerdavau bent po butelį vyno. Kitais metais palikau vyrą ir buvau katapultuota į vienišos motinos vaidmenį. Su tuo susidorojau taip, kaip visada – į savo naktinę rutiną įtraukiau dar daugiau vyno.
2021 m. viduryje jau buvau netvarkinga. Dieną pradėdavau nuo to, kad išlipdavau iš lovos ir jausdavausi žiauriai blogai. Visada baigdavau šaukti ant savo berniukų dėl kokių nors su drabužiais ar maistu susijusių problemų, dar prieš mums išeinant iš namų į mokyklą. Visą laiką buvau irzli, nekantri ir greitai supykstanti. Motinystė buvo kažkas, ką reikėjo išgyventi ir pakęsti. Tikrai ne džiaugtis.
Tiesą sakant, vienintelis laikas, kai mėgavausi motinyste, buvo maždaug nuo 16 val. vakaro, kai galėdavau atsidaryti butelį „Pinot“ – protingas ir socialiai priimtinas laikas – ir nebūdavau laikoma alkoholike. Kai tik galėjau išgerti savo greito atsipalaidavimo eliksyrą, viskas buvo gerai.
Lūžio taškas atėjo vieną rytą, kai 2021 m. pabaigoje atostogavau ir man ėmė reikštis fizinės priklausomybės nuo alkoholio požymiai. Mane krėtė drebulys. Tai nusileido kaip kūjis. Pažvelgiau į savo atspindį veidrodyje – išpurtusiomis akimis, išsekusi ir sukaustyta gėdos – ir pagaliau prisipažinau tai, ko metų metus vengiau: Negalėjau toliau taip gyventi.
Skyrybų įkarštyje negalėjau priimti sprendimų dėl likusio savo gyvenimo, kai vos galėjau išspręsti klausimą, kuo pamaitinti savo berniukus pusryčiams. Man nusibodo sirgti ir pavargti, todėl nusprendžiau mesti gerti. Tikėjausi pasijusti sveikesnė, bet nesitikėjau, kad 180 laipsnių pasikeis mano, kaip motinos, savijauta ir elgesys. Pirmąjį blaivybės mėnesį dominavo mintys apie vyną, tačiau motinystė beveik iš karto tapo nepalyginamai lengvesnė.
Nepagalvojau, kad mano vengimas reaguoti į probleminį berniukų elgesį iš tikrųjų buvo jo priežastis. Kai tik savo gėrimo laiką skyriau žaidimams, jie ėmė elgtis nepalyginamai geriau. Suprask?! Užuot 16.00 val. griebusis vyno taurės, pasirinkau galvosūkius, žaidimus ir rankdarbius su jais. Vos po dviejų savaičių be alkoholio tapau nepaprastai kantresnė. Pradėjau mėgautis rytais, nes pabudus be pagirių mano diena pasisuko visai kita linkme. Man nebereikėjo malšinti pykčio priepuolių skausmo, nes jų buvo daug mažiau.
Kuo ilgiau buvau blaivi, tuo geresnis (ir lengvesnis) tapo gyvenimas. Visada maniau, kad vynas yra tėvystės priešnuodis, tačiau būtent dėl vyno būti mama buvo taip sunku. Blaiviai gyventi daug lengviau, todėl man nereikia jokių vaistų, nes paprasčiausiai man patinka būti mama“, – pasakojimą užbaigė ji.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
