Marijampolėje – atsisveikinimas su „Kelias į žvaigždes“ išgarsėjusiu Rūle: atvyko artimieji ir bičiuliai

Žmogus iškeliavo ir jo nebeliko. Tad tampome mes tą jo likusį negyvą kūną ir atrodo, kad kažką pakeisime. Nieko jau nepakeisime, ką galėjome pakeisti tas jau praeityje. Šiandiena visi vėl prisimena ir garbina, o kur buvote, kai jam iš tiesų reikėjo jūsų. Kažkaip niekam neužkliūna mūsų narkotikų platintojai, kurių pilna ant kiekvieno kampo. Kažkodėl mes pakliūname į jų pinkles savo noru ir galiausiai tape priklausomi turime taip pabaigti savo gyvenimą. Tad kas kaltas, kad taip įvyko. Kas kaltas, kad tieek daug mūsų tautiečių tapo narkotikų vergais. Kas kaltas, kad mūsų turtingi ir aukšti valdiškų istitucijų asmenys, trokšdami daugiau pralobti, toleruoja narkotikų verslą. Kas kaltas, kad mes narkotikų importuotojus, jų aplinkos asmenis renkame į aukščiausius šalies valdžios postus. Kas kaltas, kad rinkimų reklama finansuojama iš narkotikų verslo. Kas kaltas, kad laimėjus rinkimus turi atidirbinėti savo rėmėjams. Kol narkotikai bus mūsų kasdienybe, tol nieko gero nereikia laukti nei iš vldžios, nei iš šalies gyventojų gyvenimo gerovės. Šalis risis į bedugne ir tai jau matome, bet visi tyli. Ir kada pagaliau suvoksime, kad mūsų pagalba ir perdėtas dėmesys mirusiam nieko gero jam neduoda. Jam jau viskas vienodai ir mes nieko jam nei pakenksime, nei padėsime. Jo likimas yra nusprestas ir jo kelias jau ne mūsų rankose. Jis išeidamas iš šio pasaulio paliko savo kūna mums ir mes jį atidavėme atgal žemei iš kurios jis ir buvo sukurtas. Kūnas tarsi rūbas mūsų sielai. Ji ateidama į žeme jį apsivelka, išeidama nusivelką. Tad mums visiškai vienodai, ka kažkas padarys su mūsų nebenešiojamais rūbais. Taip ir sielai, nes ką mes nedarysime su kūnu, jis vis vien sugrįš atgal į žeme iš kurios ir buvo kilęs.

Reikėjo padėti žmogui, kai jam buvo bėda, o ne dabar verkšlenti, jam dabar tas pats

Palauk jis turi savo šeima darba kam kaltinate ta Vudį turėjo artimieji matyt kad vartojo kad buvo keistas