Kaune gimusi, tačiau šiuo metu Garliavoje gyvenanti 27-erių metų mergina vaikystėje svajojo būti dainininke. Šiuo savo planu ji vadovavosi ir rinkdamasi studijas, tačiau netrukus pajuto, kad jos vieta visai ne muzikos, o dailės pasaulyje.
- Studijavote klasikinį vokalą, tačiau galiausiai pasirinkote dailę, kurią šiandien realizuojate ir ant drobės, ir ant žmogaus veido – kaip taip nutiko? Kodėl ši meno šaka jus traukė labiau?
- Kiek tik save pamenu visada jaučiausi kitokia, man neužteko veiklos, kuria užsiimdavo bendraamžiai. Norėjau kurti! Tapyti pradėjau labai anksti, aišku tapyba to gal nepavadinsi, bet užuomazgos prasidėjo jau vaikystėje. Lankiau muzikos mokyklą, grojau fortepijonu, su broliu rengdavome koncertus namiškiams – aš būdavau vokalistė, pasiimdavau mažytį bulvių grūstuvą ir į jį dainuodavau (juokiasi). Žodžiu, tiesiog norėjau būti scenoje, sulaukti dėmesio.
Po muzikos mokyklos įstojau į J.Gruodžio konservatoriją, vėliau sekė mokslai LMTA muzikos akademijoje, važinėdavau į koncertus, konkursus... Atrodė, kad taip ir turi būti, nes nuo mažens buvau muzikantė. Bet buvo vienas „bet“. Turėjau didžiulę scenos baimę konkrečiai klasikiniam vokalui. Kadangi tai kūriniai skambantys šimtmečiais, klausytojai ir muzikantai žino kiekvieną natą ir tai yra didžiulė atsakomybė. Aš tai mačiau kaip ribas, limitus, kai negali improvizuoti, įdėti savęs ir pan. Man tas nepatiko, nemėgstu suvaržymų ir kažkokių apribojimų. Tai turi būti pašaukimas, organiškas, natūralus, kylantis iš vidaus, būtent taip man yra su makiažu ir daile.
- Ar muzika ir dailė jums turi panašumų? Kokius jausmus jums suteikia meninė veikla?
- Žinoma, turi. Tai menas, kylantis iš žmogaus patirčių, išgyvenimų, jausmų, turi išliekamąją vertę. Tai, ką darau, tiesiog mane veža. Esu be proto laiminga, kad nutariau išbandyti tapyti ne tik ant drobės, bet ir ant veidų, jaučiuosi atradusi save. Mėgaujuosi „prieš ir po“ kontrastu, klienčių šypsenomis ir didėjančiu pripažinimu.
- Išduokite, koks jūsų rytas? Papasakokite, kaip įprastai atrodo jūsų darbo diena?
- Mėgstu ramius rytus, ypač pavasarį ir vasarą, kai šilta ir galiu gerti kavą sode po medžiais, o kavos neįsivaizduoju be pieno (šypsosi). Bet man svarbiausia, kad rytas būtų harmoningas ir prasidėtų sklandžiai, nes nuo jo prasideda gera diena. Kai tik turiu galimybę, mėgstu ilgiau pamiegoti, gyvenu gan įtemptai, turiu daug veiklos, vizažistės dažniausiai keliasi labai anksti, todėl kai turiu galimybę, stengiuosi pailsėti, taip pat būtinai nueinu pasportuoti. Mano dienos visos skirtingos, tam tikro modelio joms nėra, dėl to ir esu laiminga, nes rutina mane tiesiog gniuždo.
- Šiandien klientų skaičiumi nesiskundžiate, galbūt pamenate, koks buvo jūsų kelias į makiažo pasaulį? Kaip ir kada supratote, kad tai yra jūsų „varikliukas“?
- Nesu iš tų žmonių, kurie lipa per galvas ir įkyriai lenda, norėdami kažko pasiekti ar išsireklamuoti. Tiesiog lėtai ir užtikrintai dirbau, praktikavausi, po truputį atsirasdavo klientų. Tuomet buvau pakviesta grimuoti į madų pristatymą, jo metu mane pastebėjo vienas žinomas fotografas ir pasiūlė padirbėti televizijoje. Sutikau, tai buvo mano pirmas susidūrimas su žymiais, televizijoje matomais veidais. Neslėpsiu, tai tikrai buvo iššūkis, atsakomybė, didžiulė patirtis. Dirbant užmezgiau naudingų pažinčių, sutikau žmones, kuriuos galiu ir šiai dienai vadinti draugais. Vėliau sekė vis daugiau pasiūlymų, projektų, fotosesijų, plėtėsi klientų ratas. Supratau, kad tai yra mano kelias, jo dėka galiu prisidėti prie žmonių grožio, suteikti jiems pasitikėjimą savimi, transformuoti, tai puikus jausmas!
- Teko pastebėti, kad tarp jūsų makiažo pageidaujančių klienčių – ir žinomos pramogų pasaulio moterys. Kokios damos yra sėdėjusios jūsų, kaip vizažistės, kėdėje? Ar šalyje garsūs klientai turi išskirtinių pageidavimų?
- Teko grimuoti daugybę žinomų žmonių: nuo Monikos Šalčiūtės ar Gintarės Songailės iki Dalios Teišerskytės ar Dalios Ibelhauptaitės. Ne tik moterų, tačiau ir visuomenėje žinomų vyru. Galiu tik pasidžiaugti, kad visos šios žymios ir daugybę makiažų išbandžiusios ir žinančios, ko nori, kas joms tinka, moterys liko patenkintos. Tiesa, atsimenu nutikimą, kai vienas tikrai puikiai Lietuvoje pažįstamas vyras, dėl neaiškių priežasčių, atsisakė grimuotis, filmavimo rezultatas tikrai nebuvo estetiškas.
- Neretai esate apsupta Lietuvoje puikiai žinomų žmonių, ar pati jaučiate augantį populiarumą, o galbūt jo privengiate? Ar norėtumėte tapti plačiai šalyje žinoma pramogų pasaulio atstove?
- Nesivaikau populiarumo, tiesiog atsakingai dirbu savo darbą. Su didėjančiu užsakovų skaičiumi, didėja ir žymių žmonių dėmesys, kvietimai į renginius ir pan. Didelis įvertinimas, kad žinomi žmonės pasitiki ir renkasi mano darbus. Dėmesys man patinka, džiaugiuosi, kad neteko susidurti su piktais, užgauliais komentarais, o spaudoje komentarų stengiuosi neskaityti, to į akis žmonės gal nedrįsta pasakyti (juokiasi). Pastebėjau, kad dažnai žmonės yra linkę patys susigalvoti istorijas, supiršti jei dažniau nusifotografuoji su tuo pačiu asmeniu ir pan. Visuomenei reikia intrigėlių ir skandalų. Aš stengiuosi į tai nesivelti. Noriu būti žinoma dėl savo darbų, ne dėl sudėtos krūtinės ir romanų.
- Pastebėjau, kad neseniai įkėlėte pirmąjį su makiažo technika susijusį vaizdo įrašą „Youtube“ tinkle. Užsienyje tai yra labai populiari praktika, tačiau Lietuvoje tai daro reta vizažistė. Ar tai buvo tik bandymas ar žadate tęsti šią veiklą?
- Neslėpsiu, turėjau pribręsti šiam žingsniui, seniai apie tai galvojau, bet atidėliojau, nebuvo laiko ir pan. Kadangi gyvename socialinių tinklų amžiuje, tai tampa neatsiejama šiuolaikiško žmogaus dalimi, kurioje galima ne tik išpopuliarėti, pritraukti sekėjų, bet ir užsidirbti. Tik tas reikalauja nuolatinių pastangų. Bežiūrint viskas atrodo labai paprasta, bet dabar suprantu, kad tai irgi yra darbas, užimantis nemažai laiko. Sugalvoti idėją, pasiruošti, nufilmuoti, susimontuoti – tai užtrunka! Apie buvimą tikrąja full-time blogere per daug negalvoju, nes tam reikia atiduoti nemažai laiko, tačiau norėčiau tęsti filmukų kūrimą, idėjų turiu nemažai, sulaukiau ir pageidavimų. Pirmąjį video filmavau ir montavau pati, tačiau planuose jau yra kitas įrašas, kurio filmavimą deriname su operatoriumi, tai tik laiko klausimas.
- Jokia paslaptis, kad šiuo metu grožio industrija gana perpildyta, kaip manote, kas jums padeda išsiskirti iš kitų? Kiek žinau, kuriate ne tik makiažus, bet ir drabužius.
- Aš pati nuolat stebiuosi, kiek daug grožio specialistų mes turime Lietuvoje! O bendraujant su jais, paaiškėja, kad jie visi turi darbo. Na manau, kad žmonės su laiku atsirenka meistrus pagal jų darbus, techniką, bendravimą ir pan. Mano manymu, išsiskiriu tuo, kad aš pirmiausiai išmokau laikyti teptuką ir derinti spalvas ant drobės. Esu kūrėja, ne tik kursus baigusi vizažistė, išmokusi pagrindus ir technikas. Tai visada buvo mano viduje. Neseniai pradėjau tapyti ant džinsinių švarkų. Tai paveikslas, kurį žmogus gali susikurti, užsisakyti ir nešiotis kartu su savimi. Užsienyje tai nebėra naujiena, tačiau Lietuvoje dar nėra taip plačiai paplitusi mada.
- Pastebėjau, kad mėgstate kurti ir grimus – pavyzdžiui, įvaizdžius Helovinui. Gal žinote, ko dažniausiai pageidauja vakarėliams nusiteikę klientai? Kokie „siaubukai“ bus populiariausi šiemet?
- Taip, Helovinas yra mano viena laukiamiausių švenčių, labai džiaugiuosi, kad kiekvienais metais Lietuvoje tai darosi vis populiariau, galbūt kažkada pasieksime ir Amerikos lygį šiuo klausimu. Teminiai makiažai mano mėgstamiausi, tuomet labiausiai galiu improvizuoti, kurti ir nebijoti, kad žmogui bus per ryšku, per daug ir pan. Tą dieną dažniausia dirbu nuo ankstaus ryto iki išnaktų, todėl kiek ironiška, bet pačiai nusigrimuoti ir pašvęsti jau nebelieka jėgų. Pastebėjau, kad žmonės dažniausiai prašo tuo metu populiarių filmų personažų grimo. Žinoma, visada „ant bangos“ yra įvairios žaizdos, vampyro, skeleto makiažas. Spėju, kad šiemet bus itin populiaru filmo „It“ siaubūno klouno grimas. Dažnai pati pasiūlau klientams idėjas, bet pasitaiko, kad jie ir patys žino, ko nori. Tokių darbų trukmė priklauso nuo sudėtingumo, jei naudojami prostetikai, lateksas, formuojamos žaizdos – užtrunka kiek ilgiau, nei nupiešti kokią kaukolę.
- Ar pasitaiko klienčių, kurios jus, deja, nuvilia?
- Per savo darbo patirtį, nors ir nedaug, bet teko susidurti su tikrai labai neatsakingomis klientėmis. Suprantu ir tikrai galiu pateisinti protingą vėlavimą, neatvykimą, juk gyvenime būna visokių situacijų, bet negaliu suprasti ir toleruoti, kai klientės neperspėja, neatvyksta ir tuomet dar piktybiškai nekelia ragelio. Tai yra nepagarba man, kaip specialistei ir kaip žmogui, nes skiriu savo laiką, per kurį galėjau priimti kitą žmogų, kuriam galbūt to makiažo labai reikėjo. Ankščiau tiesiog susitaikydavau su tuo, bet paskutiniu metu nevengiu parašyti tokioms klientėms, kad pasielgė labai neatsakingai ir sugaišino mane. Tokias klientes įtraukiu į juodajį sarašą ir jos mano paslaugomis naudotis nebegalės. Galiu pasidžiaugti tik tuo, kad tai būna retai, nes kitaip tikrai būčiau labai piktas žmogus (juokiasi).
- Kokie jūsų užmojai ateityje? Galbūt planuojate praplėsti savo veiklą?
- Planų turiu daug ir užmojai į ateitį dideli, bet artimiausi iš jų yra susiję su mano naujausia veikla. Neseniai vyko mano tapytų švarkelių pristatymas, kadangi jų užsakoma vis daugiau, toliau planuoju juos pateikti platesnei auditorijai, kad žmonės galėtų juos apžiūrėti, įsigyti. Tiesa, turiu didžiulį galvos skausmą, nes bandau šiai linijai sugalvoti pavadinimą. Taip pat planuoju surengti tapybos darbų parodą, kuriai jau pradėjau ruoštis.
