Daugiau nei šimtas žmonių dirbo aštuonis mėnesius, kad žiūrovai galėtų mėgautis dviejų valandų šou, kuriame buvo keturios mobilios scenos, gigantiškų ekranų konstrukcija, naujausios šviesos sistemos ir geriausios Marijono dainos pateiktos pagal stilingą ir iki smulkmenų apmąstytą scenarijų.
Po paskutinio „Ore“ koncerto pergalę šventė ne tik aukščio baimę įveikę muzikantai, bet ir scenas sukūrę ir į orą pakėlę inžinieriai bei technikai. Pastarieji, žiūrovams nematomi, kiekvieną koncerto minutę privalėjo užtikrinti scenų stabilumą, nes net menkiausios klaidos galėjo kelti rimtą grėsmę dainininko ir jo komandos saugumui.
Viena pavojingiausių, daug fizinių ir moralinių Marijono jėgų pareikalavusi šou vieta žiūrovams taip pat liko nematoma. Buvo galima laužyti galvą, kaip koncerte, kuriame nebuvo jokios pertraukos, Marijonas iš pagrindinės scenos galėjo atsidurti salės palubėje ir iš ten nusileisti į vidurį arenos su visa akustine scena.
Šis magiškas triukas pareikalavo iki sekundžių apskaičiuoto ir sustyguoto plano: nemačiom palikti pagrindinę sceną, bėgte įveikti nemenką atstumą aukštyn arenos užkaboriais, drauge su kaskadininkais perbėgti siaurais, tamsiais, vamzdžiais apginkluotais takais ant arenos lubų, perlipti į ten kabančią sceną, sėsti prie fortepijono, persivilkti švarką, atgauti kvapą ir pradėti leistis nuo lubų skambinant ir dainuojant. Ir visa tai per maždaug keturias minutes. Ir dar viduryje milžiniško koncerto, kai nervinė įtampa ir be to pasiekus aukštumas. Lengviau nebūna...
Dažnai ir daug menkesni koncertiniai iššūkiai dainininkus priverčia nemiegoti naktimis ir galų gale neberizikuoti bei pasirinkti paprastesnį sprendimą. Tai, kad šis „Ore“ triukas puikiai pavyko visus tris koncertus, stipriai lėmė iš prigimties į nuotykius linkęs Marijono charakteris. Dainininkas neneigia, sumanymas sudegino šiek tiek jo nervų ląstelių, tačiau noras padaryti tai, ko dar nė vienas dainininkas Lietuvoje nedarė, buvo stipresnis.
Būtent prigimtinė Marijono drąsa ir tapo esmine „Ore“ ašimi. Režisieriaus Daliaus Abario galvoje gimusi „Ore“ idėja galėjo amžinai likti stalčiuje, nes kitas tokio rizikingo koncerto tikrai būtų išsigandęs. O Marijono akyse tik dar keli velniukai užsidegė: darom!
Ir tą akimirką, kai paskutinio „Ore“ pačioje pabaigoje, scenai levituojant maždaug šešių metrų aukštyje, jis atsigulė ir pažvelgė žemyn, ko gero, žemėje nebuvo laimingesnio žmogaus. O tie tūkstančiai, kurie drauge su juo traukė „Tris milijonus“, tai jautė ir namo po „Ore“ taip pat grįžo bent šiek tiek laimingesni.
