Trejus metus Lietuvoje nematytą I. Aksionovą rugpjūčio 5-ąją bus galima išgirsti festivalio „Kuršių nerija“ atidarymo koncerte „Angelo alsavimas“ Nidos bendruomenės namuose, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Iš Ilja Aksionovo – netikėta žinia
Visagine gimęs, jau trejų dainuoti pradėjęs, „Dainų dainelės“ publiką tobulu diskantu žavėjęs I. Aksionovas vaikystės išgarsėjimo televizijoje nesureikšmina, pačiam kur kas svarbesnis jo, dvylikamečio, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre sukurtas Princo vaidmuo Rachel Portman operoje vaikams „Mažasis princas“, pasirodymas Eduardo Balsio oratorijoje „Nelieskite mėlyno gaublio“ ar solo Leonardo Bernsteimo „Mišiose“ Pažaislio festivalyje.
Po ilgos pertraukos dainuoti į Lietuvą sugrįžtančio solisto čia laukia keli koncertai. Pirmiausia pasirodęs gimtajame Visagine, Nidoje su ansambliu „Musica humana“ jis atliks britų kompozitoriaus Geraldo Finzi kantatą „Dies natalis“.
„Pagaliau savo mieste Visagine, taip pat Nidoje ir kitose vietose dainuosiu savo muziką – klasiką“, – džiaugiasi 29-erių tenoras, per pastaruosius metus sukūręs ne vieną sėkmingą vaidmenį operose: jaunąjį princą Tamino „Užburtojoje fleitoje“, Flutą „Vasarvidžio nakties sapne“, Gerardą operoje „Džanis Skikis“ ir kitus.
Praėjusį sezoną jis su ansambliu „Les Arts Florissants“ gastroliavo Europoje ir Šiaurės Amerikoje, pristatydami programą, parengtą pagal kompozitoriaus Henry Purcellio „Pasakų karalienę“. Šį sezoną jis praleido Manheimo nacionalinio teatro operos studijoje.
Ilja, kodėl nuo tada, kai 2017-aisiais išvykote studijuoti į Diuseldorfo Roberto Schumanno konservatoriją, taip retai jus matome ir girdime Lietuvoje?
Pažįstami lietuviai vis sakydavo, kad turėčiau nusiųsti savo įrašų į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, palaikyti ryšį su kitomis įstaigomis, atnaujinti kontaktus, kuriuos kadaise turėjau. Tačiau tą daryti buvo sunkoka, nes per retai atvykdavau ir svetur turėjau pakankamai darbo, į kurį reikėjo susikoncentruoti. Dabar jaučiu, kad atsirado pauzė ir galimybės, todėl viskas susidėliojo taip, kad rugpjūtį čia turėsiu net keturis koncertus.
Profesijos mokėtės iš garsenybių, tokių kaip Sarah Connolly, bet visuomet paminite ir šviesaus atminimo operos legendą Virgilijų Noreiką. Spėjote ilgai su juo padirbėti?
Apie septynerius metus. Dirbti su manimi profesorius pradėjo, dar kai mokiausi M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau studijavau pas jį ir dvejus metus Muzikos ir teatro akademijoje. Kai atsirado galimybė išvykti į Vokietiją pas naują dėstytoją, apie tai pasikalbėjome su V. Noreika ir jis pasakė, kad šis pasirinkimas geras.
Taigi išvykau profesoriaus palaimintas. Pradedant juo, baigiant dabartiniu profesoriumi Johnu Evansu, man labai sekėsi su mokytojais, meistriškumo pamokų dėstytojais. Jūsų minima dama Sarah Connolly buvo IVC „Lied duo“ konkurso Nyderlanduose, kuriame dalyvavome su pianistu Gustu Raudoniumi, komisijos pirmininkė. Mes gavome jos meistriškumo pamokų, labai gerų patarimų ir per ją susiradau dabartinį savo dėstytoją, pas kurį privačiai mokausi Londone.
Gyvenimo užsienyje pradžia dažnai tampa iššūkiu: o kaip svetimoje šalyje, kur niekas nepažįsta, gauti darbų, išsilaikyti, įsitvirtinti?
Man sekėsi tikrai neblogai, labai palaikė mokykla. Pagrindinis jos dirigentas, man dar neatvykus į Vokietiją, paprašė padėti jo choro tenorams. Tada perrašinėjau natas Diuseldorfo filharmonijos orkestrui. Su Wagnerio partitūromis dirbau gal mėnesį. Po truputį atsirado koncertų bažnyčiose – jose Vokietijoje galima visai neblogai užsidirbti. Pradėjau gauti mažus vaidmenis teatruose, dainavau vasaros festivaliuose. Pamažu mezgėsi kontaktų tinklas, nes agentai ateina visur – ir į konservatorijos koncertus.
Kiek supratau, jau paliekate Vokietiją, neieškojote stabilaus darbo ten?
Ne, neieškojau. Tai nedera su mano šeimine padėtimi. Keliuosi galutinai į Angliją, kur jau kurį laiką įsikūręs mano partneris. Man daug tenka keliauti, pastaruosius trejus ketverius metus gyvenau su lagaminais. Ir toliau kaip freelanceris daug koncertuosiu įvairiose šalyse. Tas mobilumas turi privalumų ir privačiame gyvenime, ir profesiniame, tačiau norisi įsikurti pagaliau ir savo namuose.
Kaip prisimenate savo, vaiko, išpopuliarėjimą ir karjerą? Didžiuma mūsų publikos jus turbūt tebeįsivaizduoja kaip tą mažą genialų berniuką.
Aišku, tai buvo svarbus etapas gyvenime, bet dabar aš labiau linkęs prisiminti ankstyvąsias su klasikine muzika susijusias patirtis nei televizines. Per „Mažąjį princą“ ir kitus pasirodymus daug ką gavau. Aš save dabar matau tik kaip klasikos atlikėją, tad šie koncertai bus proga prisistatyti iš naujo, kas išties esu. Man kasmet parašo po kelis žurnalistus iš Lietuvos, klausdami, kas buvo tada ir tada, kaip jaučiausi per kažkurį projektą, bet nė vienas nebuvo pasidomėjęs, paskaitęs, ką darau dabar. Keista, nuo tų laikų praėjo geri 16 metų, man jau 29-eri.
Ar užsienyje pasigendat ko nors lietuviško – žmonių, pagaliau – maisto?
Nieko labai nepasigendu, nes visąlaik žinau, kad galiu sugrįžti. Pasiilgstu šeimos, Vilniaus, šito miesto šarmo. O visa kita – laimę – galima surasti bet kur. Juk ji susideda iš mus supančių žmonių, ne šalies ar miesto. Ir Lietuva nėra tik Lietuvoje – mano klasiokų muzikantų yra visur Europoje, pasaulyje. Metais anksčiau nei aš studijuoti į Diuseldorfą atvyko baritonas Tomas Kildišius. Ten pat mokėsi ir mano minėtas Gustas Raudonius, ir pianistas Paulius Anderssonas, vėliau atvažiavo ir daugiau lietuvių. Taigi, Lietuva visada buvo ir tebėra šalia manęs.
Pastaruoju metu atliekate daug barokinių kūrinių. Ši kryptis arčiausiai širdies?
Taip, dabar daugiausia dėmesio skiriu barokui. Ypač po to, kai visus metus atlikdami šią muziką keliavome po garsias koncertų sales su ansambliu „Les Arts Florissants“. Iki tol manęs visąlaik klausdavo, kaip aš noriu save pateikti – ar noriu dainuoti tik lied, romantines operas ar ką kita? Tačiau mano dėstytojas Diuseldorfe Konradas Jarnot visąlaik pabrėždavo, kad geras dainininkas turi siekti būti universalus, tai yra geros dainavimo technikos, kuri suteikia laisvę dainuoti daugelio skirtingų žanrų kūrinius.
Tačiau pastaruoju metu pastebėjau, kad man labai tinka ir patinka barokas. Galbūt tai gali tapti mano išskirtinumu. Barokinė muzika man patiko dar kai studijavau Lietuvoje. Mane žavėjo pati muzika, harmonijos. Rugpjūčio pabaigoje dalyvausiu dideliame Antonio Cesti barokinės muzikos vokalistų konkurse Insbruke, Austrijoje. Nepaisant to, kaip pasiseks, esu linkęs eiti šiuo keliu.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
