Pastaruoju metu Lietuvoje pastebimai vienas po kito užsidaro restoranai ir kavinės – vieni dėl augančios mokestinės naštos, kiti dėl gerokai sumažėjusių klientų srautų. Tarp jų – ir žinomų šalies šefų bei konditerių įmonės, kurioms, atrodytų, populiarumo netrūko.
Tai buvo pirmoji picerija Ukmergėje
Naujienų portalui tv3.lt susisiekus su I. Jarmolenka ir pasiteiravus, kaip sekasi laikytis jo ir žmonos Dženetos įkurtam restoranui „Fokus pica“, vyras buvo atviras – ilgametė patirtis leidžia gyvuoti toliau, tačiau politikų priimami sprendimai nėra palankūs šeimos verslui.
„Turime 30 metų patirtį, esame gerai įnikę į maisto gaminimo specifiką pagal mūsų Lietuvos žmonių skonį, daug dirbame, galbūt todėl dar išgyvename. Tačiau padėtis tokia, kad politikai, rodos, nori sužlugdyti restoranus ir mažus verslus.
Anksčiau mes turėjome ir daugiau taškų, tačiau dėl mokestinės naštos teko uždaryti silpnesnius ir palikti stipriausius. Džiaugiuosi, kad šiai dienai turime gerą komandą su aukštos klasifikacijos virtuvės ir personalo darbuotojais, su kuriais galime žygiuoti toliau“, – pasakojo I. Jarmolenka.
Kadaise „Fokus pica“ restoranų Lietuvoje buvo net septyni, tačiau Igoriui ir Dženetai šį skaičių teko sumažinti iki trijų. Šiandien paragauti šių picų galima dviejose vietose Vilniuje ir Ukmergėje, kur viskas prieš trisdešimt metų ir prasidėjo.
„Mes buvome pirmieji, kurie Ukmergėje atidarė piceriją. Viskas gimė iš didelės meilės maistui – kartu su žmona mėgstame gaminti, paeksperimentuoti, paieškoti kulinarijoje ko nors naujo. Kai atidarėme pirmą piceriją, dirbome tik dviese: aš – aptarnavime, o žmona – virtuvėje.
Tačiau po kelių mėnesių supratome, kad su tokia gausa klientų dviese nebeatlaikysime, tad ėmėme ieškoti komandos. Beje, visi gyventojai, kurie ateidavo pavalgyti, sakydavo, kad duoda mums išsilaikyti daugiausiai tris metus, mat jokios kavinės Ukmergėje ilgiau neišsilaiko. Sugriovėme šį mitą“, – šyptelėjo verslininkas.
Sunkiu metu išgelbėjo lietuviška virtuvė
Pokalbiui pasisukus apie didžiausius iššūkius per trisdešimt metų, Igoris prisiminė pasaulį sukausčiusios pandemijos laikotarpį. Pašnekovo teigimu, karantinas kėlė didžiulį stresą ir klausimą, kaip reikėtų išlaikyti darbuotojus. Tačiau Igoris su žmona Dženeta nepasidavė ir sugalvojo, kaip atkreipti klientų dėmesį net ir tokiu sudėtingu laikotarpiu.
„Iš pradžių pajutome didelį nuosmukį – juk žmonės stovėjo ne kavinių, o parduotuvių eilėse su grikiais rankose. Tačiau vėliau pamatėme, kad grikiai baigėsi, ir klientai sugrįžo – pradėjo užsisakinėti maistą internetu. Iš vienos pusės, šis laikotarpis kėlė stresą, tačiau iš kitos – suteikė galimybę neužmigti ir atsiskleisti verslui kitu kampu. Tuomet pradėjome gaminti lietuviškos virtuvės patiekalus.
Per karantiną žmonės tarsi pamiršo, kad egzistuoja krevetės, lašiša ir kiti prabangūs patiekalai – klientai rinkosi pigesnį, sotų, bet skanų maistą. Tai supratęs prisiminiau, kad mano močiutė Ukmergėje gamindavo labai skanius cepelinus. Kitose maitinimo įstaigose nieko panašaus nebuvau ragavęs, tad šie cepelinai atsirado ir mūsų meniu. Lietuviška virtuvė išties padidino apyvartą“, – dalijosi I. Jarmolenka.
Tokių picų taip lengvai kitur nerasite
Šiandien I. Jarmolenkos restoranai siūlo ne tik lietuviškos ir europietiškos virtuvės patiekalus, dienos pietus, bet ir picas – tiek tradicines plonapades, tiek išskirtines storapades. Pasak Igorio, pastarosios Lietuvoje beveik išnyko – jų niekas nebegamina. „Fokus pica“ meniu galima rasti daugiau nei dešimt skirtingų storapadžių picų, kurių kainos svyruoja nuo 10 iki 18 eurų.
„Mes išlaikėme tai, ko niekur kitur nebeliko – storapades picas. Gal jos ir ne tokios populiarios kaip plonapadės, bet daug žmonių atvažiuoja pas mus būtent dėl jų. Nuo tokių naminių picų, su daug sūrio, viskas ir prasidėjo. Vėliau daug keliavome po užsienį, tobulėjome, mokėmės.
Supratome, kad picų tešlos negalima gaminti automatiškai ar per prietaisus – ją reikia minkyti rankomis. Ir iki šiol taip darome, nes tik tuomet tešla būna tikra ir ypatinga. Viską gaminame taip, lyg ruoštume namuose“, – tikino pašnekovas.
Kaip pasakojo Igoris, su žmona jie didžiąją dienos dalį praleidžia darbe – nuo ryto iki vakaro praktiškai gyvena savo restorane. Verslininkas neslepia, kad esant maitinimo įstaigos savininkui, atsitraukti nuo darbų ilgesniam laikui – tikras iššūkis.
„Laikui bėgant supratau, kad šeimos verslas negali turėti per daug taškų. Mes tiesiog nespėdavome jų visų aplankyti, patikrinti, paragauti – o tai labai blogai. Jei esi šeimos verslas, privalai turėti tiek restoranų, kiek gali pats aprėpti: būti juose nuo ryto iki vakaro, gyventi kartu su kolektyvu, jausti pulsą.
Nors mes pasitikime savo darbuotojais, bet ilgiausiai atitrūkę nuo darbų buvome turbūt tik dvi savaites, nes juk vis tiek visos atsakomybės guli ant savininkų pečių", – pripažino jis.
I. Jarmolenka tikino, kad juodu su žmona puoselėja ypatingą požiūrį į savo darbuotojus, todėl picerijoje yra žmonių, kurie čia dirba jau beveik dvidešimt metų. O kaip savo darbus skirstosi Igoris ir Dženeta?
„Šiai dienai mano žmona yra atsakinga už personalą, prekių pirkimą, ji puikiai išmano ir apskaitą. O mano darbo dalis yra labiau susijusi su ūkiu, interjero detalėmis, įvairiausių gedimų šalinimais“, – kasdienybe dalijosi I. Jarmolenka.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
