Šį kartą „Facebook“ asmeninėje paskyroje D.Filmanavičiūtė pasidalijo savo pamąstymais apie naršymą socialiniuose tinkluose.
„Betiksliai skrolinu svetimomis aktualijomis, apžiūrinėju svetimus manikiūrus ir pietų lėkštes, pakeliu lūpos kampą praskrolinus svetimą pokštą ir suprantu, kad per tą laiką kol skrolinau, galėjau mažiausiai penkiasdešimt puslapių „Petro Imperatorės“ perskaityt. Bet neskaičiau, nes o kam, jei gali paskrolint.
Pamenu, seniau buvo pasidarę nuobodoka net savo miesto gatvėmis vaikščioti, tai skrolindavau ir eidama. O jei kažką praleisiu? Kaip čia skrolintojų planeta be manęs? Dabar eidama skrolint nebegaliu, nes turiu vairuot tanką su Godzila, tai tiesiog skaičiuoju kitus skrolintojus ir tyliai viduje ant jų siuntu „arba eini, arba skrolini, žaba tu“. Lyg pati buvau kitokia.
Lyg ir išgyvendinom skrolinimą valgant ar leidžiant laiką artimiausių rate. Kažkaip gėda telefoną į rankas imt, kai žmogaus mėnesį nematei. Kol viską iš širdies ir panagių ištrauki, žėk, jau ir gaunasi „was active 3 hours ago“. Tikras pasiekimas! Bet vistiek galioja ne su visais, kai pagalvoji.
Vienu metu buvau įnikusi skrolint lankydama tėvus. Padėk telefoną, niršdavo mama, o aš gi atremdavau, kad viską esam aptarusios kasdienių skambučių metu. Lengviausia juk apie dėmesį šeimai postringauti feisbuke, nesakykit. Kai jau suprantu, kad baigiam visą gyvenimą praskrolint, kad vaikus išjungiam skrolinimu, kad seksas pasibaigia tuo pačiu, kad ateities mitybos sutrikimai remsis besaikiu skrollllll skrolllll skrollllll, toliau sau drybsau ir skrolinu. Aš ne tik „Petro Imperatorės“ neskaitau. Aš ir miegančio sūnaus blakstienų neskaičiuoju“, – kaip visuomet šmaikščiai situaciją pateikė Dovilė.
Neretai D.Filmanavičiūtė mėgsta pasidalyti savo motinystės išgyvenimais. Seniau savo džiaugsmus Dovilė aprašė socialiniuose tinkluose.
Šmaikščiu stiliumi, nevengdama pasakojimą paaštrinančių keiksmų, žinoma moteris atskleidė, kaip per mėnesį patyrė krūvą nuotykių.
„Sėdžiu Bernardinuose po medžiu, tylesnė už vandenį, mažesnė už žolę. Esu šūdina iki alkūnių, eskimo šokolado gabalas nukrito ant tik šįryt išlygintos suknelės, vaikas kybo ant vienos rankos, ji tuoj nutirps ir nukris, kaip ir būtų kuo skųstis, bet sėdžiu va ir viskas kažkaip lafa.
Vaikui mėnuo. O kas man per tą mėnesį nutiko, tai jau žinot. Aš tiesiog išprotėjau. Kartais, kai turiu laiko, pagalvoju kas aš esu. Motina? Moteris? Žmogus? Na, žinote, tos mano senos pasakaitės. Prieš mėnesį dar sarkastiškai juokiausi, jei kas piktindavosi motinomis, kurios lauko kavinėse ant stalų sauskelnes vaikams keičia. Aš dar tiek su sveiku protu nesusipykau, bet jūs būtumėte mane šiandien parke matę.
Aš turėjau kažkaip krizę valdyti. Na, gerai, pamiršau, kad čia kriauklės su kranu nėra, fontanas žiauriai viliojo, bet atmečiau, boržomį ką tik buvau išrijus. Tai ką? Truputį pasivaliau į suknelės padalkus, vistiek jau buvo ištepta. Likusią dalį pavariau su vaiko kelnėmis. Aš gal ir šūdina, užtat jis švarus miega po tuo medžiu. Ir ką man daryt, kai aš visą gyvenimą buvau pratus iš namų išeit su raktais, banko kortele ir telefonu?
Dar prieš mėnesį labai piktino ir bet kur papais mosikuojančios bobos. Tipo buvau už maitinimą viešoje vietoje, bet gal galima tai kažkaip neiššaukiančiai daryt, suprantat. Mhm. Einu Gedimino prospektu, kaip visada man būna, oriai, su tuo stebuklingu motinystės šleifu iš paskos. Žmonės klausia, iš kur tas tavo „glow“. Pasidarykit vaiką, atsakau. Ir ką? Ir klykia. Pradžioje laikausi ramiai, paskui kalbu „utiutiu, sūnuti, nepyk“, lyg jam rūpėtų.
Kai kakarynė paleista ant visų katuškių, o svetimos moterys lenda į vežimą patikrinti, ar neskerdžiu vaiko, suprantu, kad arba griūsiu vidury šaligatvio ir klyksiu kartu, arba šalin tą mandagumą. Taip pirmąsyk išsitraukiu papą Katedros aikštėje. Sėdėdama ant suolo su ramiausiu kūdikiu rankose, spoksau į Katedros kampą ir tyliai jam šnabždu: tu ne ant tos užsirovei, aš tau papą Katedroje ištrauksiu atestato proga.
Vieną dieną girdėjau kaip jam šnabždėjo Auris. Sakė, seniuk, tau p***. Tai buvo tą kartą, kai netekus kantrybės pasakiau: aš parduosiu šitą vaiką. Moteris instagrame man rašė: Dovile, kaip jūs galit taip kalbėt? Aš galiu. Išdrįskit ir jūs. Pasakyt, kad per mėnesį dar nieko doro neišmokot. Nepyk, sūnuti. Turiu visą gyvenimą pasitaisyt.“ – šmaikščiai feisbuko paskyroje rašė Dovilė.
