Beata – ryški asmenybė, išsiskirianti ne tik savitu stiliumi, bet ir kitokiu gyvenimo būdu.
Žinoma moteris socialiniame tinkle „Instagram“ pasidalijo žinute, kurioje prakalbo apie priklausomybę telefonams: „Apie mažą mano šios savaitės pergalę.
Tikriausiai pamenate, kaip bodėjausi savo baisiu „screen time“, kuris kartais siekdavo 4 valandas per dieną. Kovojau su juo beveik visiškai be rezultatų, o tada išvykau į vipasanos tylos stovyklą. 10 dienų praleidus išvis be telefono, labai lengva buvo kibti į atlapus savo priklausomybei ir bandyti keistis. Nors telefonas yra didelė mano darbo dalis, mano komunikavimo su draugais priemonė ir viso ko kito – taip taip, galiu sugalvoti tūkstantį pateisinimų, kai reikia, bet aš pati gi puikiai žinau, kad negerai jaučiuosi dėl savo „screen time“.
Aš jaučiu, kaip mano miklūs skrolinantys pirštai per kitų veidus vagia mano laiką, idėjas, dar ir priverčia kartais jaustis visiškai menkavertiškai, padeda pabėgti nuo sunkių jausmų ir ištuština smegenis.
Tai šią savaitę, šią savaitę, kuri mano gyvenime atrodė, kaip aštuntas super Mario lygis, kur nuolat reikėjo šokinėti per vėžlius ir grybus, o kartais jie ėjo po aštuonis kas sekundę, tai šią aštunto lygio savaitę, kai telefonas man galėjo būti paskutiniu šiaudu, aš sugalvojau kaip tik jo naudojimą apriboti.
Ką dariau? Stengiausi po 16-17 val. dienos juo nebesinaudoti, taip pat ir vos prabudusi – tą laiką skyriau meditacijai.
Ir ką aš vietoj to nuveikiau? Perskaičiau KET knygutę ir išsprendžiau kelioliką bilietų, išmeditavau bendroje sumoje apie 10 val., ėjau anksti miegoti ir anksti kėliausi, turėjau laiko apsitvarkyti namie, lengviau tapo laikytis dienotvarkės ir plano, daugiau dalykų nuveikiau, sportavau, perskaičiau 300 puslapių knygą ir, aišku, visi mano pastovūs darbai ir įsipareigojimai, susitikimai, rašymai, įrašymai ir t.t.
Žiūrėsim, kaip bus toliau, esu linkusi apsileisti, bet tai, kas įvyko šią savaitę – man labai patiko“, – savo patirtimi dalijosi Beata.
Portalas tv3.lt primena, kad Beata ne retai pasisako apie opias gyvenimo problemas, neseniai moteris išliejo savo širdį ir papasakojo apie depresiją.
Atviroje žinutėje ji rašė: „Man nuoširdžiai atrodo, kad depresija, asmenybės krizės kai kuriems 20+ žmonėms įvyksta kaip visiškai normalus, dėsningas dalykas. Kai išeini iš tėvų namų turėdamas tam tikrą mąstymo ir savęs suvokimo sistemą, ypač iš disfunkcinės šeimos: turi prikaupęs visą lagaminą gynybinių ir išlikimo mechanizmų, kurį laiką gyveni su jais, kuri santykius, kurie atitinka tuos modelius, o paskui... paaugi, pradedi suuosti, kad norisi gyventi kitaip ir sena operacinė sistema nebeatitinka dabartinio gyvenimo modelio, tada OPA!
Ir susprogstam. Protas nori gyventi pagal inerciją, su visom tomis senomis nuostatomis, o vidus jau kaip šuniukas išvestas į lauką ryte rauna tolyn, visa tai nesutelpa viduj ir mums ima skaudėti. Aš esu patyrusi nemažai depresinių epizodų ir jau gal 2-3 metai, kai gyvenu kur kas ramesnį vidinį gyvenimą, nebebijau ryte negalėt atsikelt iš lovos, nebijau gyvenimo, negalvoju, kad esu didžiausias blogis, kokį kada žmonija bematė.
Tai įvyko dėl to, nes, manau, kad man pavyko šiek tiek pakeisti savo operacinę sistemą. Tai neįvyko pernakt. Mane erzina žmonių nekantrumas, kurie tikisi palankę psichoterapiją pusę metų save puikiausiai „sutaisyt“. Jūsų senasis mąstymas formavosi kiek metų? 20? 25? O dabar per pusę metų norit jį pakeist? Bent jau man taip nepavyko.“
Moteris atskleidė, kad ir jai teko apsilankyti pas psichoterapiautą. „Pirmąkart nuėjau į psichoterapiją 2013 m. ir su pertraukom lankau iki šiol. Perskaičiau galybę psichologinių, dvasingumo, saviugdos knygų, meditacijoje atradau daug atsakymų ir dar daug daug visko (apie savo visą kelią išsamiai parašiau knygoje „Vyvenimas“) ir aš manau, kad tai privedė mane prie to, kad šiandien esu kur kas ramesnė ir patogesnė sau. P.S. manau, kad ne visiems reik tokio triūso, kai kam viskas savaime įvyksta – aš esu iš disfunkcinės šeimos, kurioje perėmiau destrukcinius gyvenimo modelius, dėl to man reik daug art, kad keisčiau gyvenimo vagą.“
