Negana to, visai neseniai žurnalistė žengė į dar nepažintą kino dokumentikos pasaulį. Kartu su televizijos laidų režisiere Giedre Genevičiūte sukūrė dokumentinį filmą „Prezidentas“, į kurį sudėjo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus gyvenimą.
Beveik dviejų valandų prezidento V. Adamkaus istorija Lietuvos kino teatruose pradėta rodyti praėjusią savaitę. Premjeros vakarą pažiūrėjęs filmą apie save prezidentas dėkojo kūrėjoms. „Tai geriausia kada nors gauta dovana“, – jis pasakė. Dovana kūrėjoms tapo ir žinia, kad per pirmąją savaitę filmas iškopė į kino teatruose žiūrimiausių filmų penketuko viršūnę.
Po filmo „Prezidentas“ premjeros su viena iš filmo idėjos autorių ir režisierių kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.
Daiva, kaip nutiko, kad pasirinkai politinės žurnalistikos kryptį?
Politika nuo vaikystės mūsų namuose buvo artima tema. Atsimenu savo tėtį, kasdien skaitantį laikraštį ir per televiziją žiūrintį politines laidas. Greičiausiai tas vaizdas man įsispaudė, – visada domėjausi politiniais procesais, reiškiniu, kuriančiu valstybę ir visuomenę. Man nuoširdžiai įdomu suprasti, kaip veikia politika, kokie yra jos pliusai ir minusai, ką reiškia būti politiku ir koks jis išties turi būti.
Ar dokumentinis filmas apie prezidentą V. Adamkų yra pirmasis tavo dokumentikos darbas?
Šis filmas yra pirmasis, rodomas kino teatruose. Esu sukūrusi keletą televizinės dokumentikos filmų.
Dokumentika mane visada domino, traukė. Kai Lietuvoje prasidėjo dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, „Skalvijos“ kino teatre, ant baisių, girgždančių ir kietų kėdžių žiūrėdama dokumentinius filmus, praleisdavau po pusę dienos.
Jeigu reikia rinktis, ką žiūrėti, visada pirmiausia renkuosi dokumentiką arba biografinius, tikrais įvykiais paremtus filmus. Man įdomios istorijos, o dokumentika jas atranda ir parodo žiūrovui. Dokumentikoje taip pat svarbūs tyrimai, – o jie juk irgi žurnalistikos sritis.
Dokumentika fiksuoja gyvenimą, archyvuoja mūsų visų, žmonijos, istoriją. Tai yra labai svarbu – palikti ateities kartoms gyvas istorijos knygas. Būtent taip aš pavadinčiau dokumentiką. Smagu, kad šio žanro vertę suvokia vis daugiau jos kūrėjų ir žiūrovų.
Esi žurnalistė, bet kartu – ir filmo režisierė. Kaip sekėsi derinti šias dvi kryptis?
Viena kitai jos netrukdė, atvirkščiai – papildė. Televizijoje, kai konstruoji laidas, visada reikia šiokios tokios režisūros – pagalvoti, kaip atrodys studija, kokia bus rodoma vaizdo medžiaga. Yra svarbu atsirinkti esmę, žinoti techninius dalykus, nuo kurių priklauso siužeto, laidos ar filmo kokybė. Tai, kad nėriau į dokumentinio filmo režisūrą, stipriai praplėtė mano žinias.
Ar galėtum trumpai apibrėžti prezidento V. Adamkaus istorinę asmenybę? Kodėl jis toks svarbus Lietuvos istorijai?
Prezidentą V. Adamkų drąsiai vadinu iškiliausia Lietuvos istorine asmenybe po to, kai atgavome nepriklausomybę. Būtent tokio lyderio ir reikėjo išsivadavusiai, naują realybę savo rankomis kūrusiai Lietuvos visuomenei.
Mūsų šalis išgyveno virsmo laikotarpį ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur šiandien ir kokie būtume, jei nebūtume turėję tokių plačių, vertybiškai stiprių, į Vakarų visuomenę orientuotų pažiūrų žmogaus Lietuvos Respublikos Prezidento poste. V. Adamkaus laisvės suvokimas, jo kontaktai, gebėjimas išlaviruoti net ir labai sudėtingose situacijose, gebėjimas pamatyti kiekvieną žmogų su jo baimėmis ir poreikiais padėjo pamatus visuomenei, kokia šiandien esame.
Prezidento istorinis indėlis yra milžiniškas. Tai, kad jis iki šiol yra palankiausiai visuomenėje vertinamas politikas, rodo, jog jo indėlį mes gerai suvokiame.
Prezidentą pažįstu tiek metų, kiek dirbu žurnaliste. Keletą metų puoselėjome tradiciją du kartus per metus su juo parengti interviu – per Kalėdas ir liepos 6 dieną. Esu laiminga, kad tarp mūsų užsimezgė ir graži asmeninė draugystė, prezidentą supažindinau su savo keturmečiu sūnumi Mykolu, kuris, vos išgirdęs prezidento balsą, klausia: „Ar čia tas dėdė, kuris man elniuką padovanojo?“
Tuo metu, kai rengėme interviu filmui, aš Mykolo tik laukiausi, paskutinis pokalbis su prezidentu vyko likus vos kelioms savaitėms iki sūnaus gimimo. Galbūt dar ir dėl to interviu, užfiksuotas dokumentiniame filme, man yra labai įsimintinas, – prezidentas buvo vienas pirmųjų, pasveikinęs su sūnaus gimimu.
Šie prisiminimai tarsi magiškas ryšys, nuolat suvirpinantis mano širdį. Tokia šiluma... Branginu mūsų pažintį ir dėkoju likimui, kad suteikė galimybę šalia tokio žmogaus pabūti.
Ar pavyko įgyvendinti filmo idėją tokią, kokią sugalvojote nuo pat pradžių? Juk filmo kūrimas užtruko beveik penkerius metus.
Šio filmo idėja – gyvoji istorija. Tam tikros epochos atspindys epochos amžininko akimis. Norėjosi atskleisti ne tik svarbios Lietuvai asmenybės gyvenimo detales, atvaizduoti jo portretą, bet ir priminti mums visiems svarbius istorinius įvykius, kurie padarė didelę įtaką kuriant Lietuvos valstybę.
V. Adamkaus asmeninė istorija smarkiai persipynusi su Lietuvos istorija, prezidentas buvo svarbių Lietuvai procesų dalyvis, o jo vertybiniai pasirinkimai aktualūs iki šiol. Būtent tai ir norėjome parodyti šiame filme.
Man patiko vieno žmogaus iš kūrybinės grupės mintis, kai jis pamatė filmą. „Aš norėjau atsistoti nuo kėdės ir eiti savo šaliai tarnauti.“
Filme nemažai vietos skiriama prezidento V. Adamkaus žmonai Almai. Ar kurdama filmą pasigedai jos? Būtumei norėjusi ją sutikti?
Ponia Almą aš esu sutikusi ir kalbinusi ne kartą. Labai šiltas žmogus, žavinga moteris, man ji iki šiol yra absoliutus elegancijos ir aristokratiškumo pavyzdys. Prezidentas apie savo žmoną filme pasakoja daug ir negaili jai labai gražių žodžių. „Ačiū jai už visą gyvenimą“, – jis sako.
Nesu girdėjusi gražiau ir pagarbiau apie savo moterį atsiliepusio vyro. V. Adamkus ir ponia Alma man visada buvo ir bus pavyzdinės pagarbos vienas kitam pora.
Galbūt, kurdama šį filmą, išsinešei ir asmeninę V. Adamkaus pamoką?
Greičiausiai tai bus žmogiškumo pamoka. Matyti ir girdėti kiekvieną, kad ir koks tas žmogus būtų. Tai labai stipri savybė, mokausi tokia būti.
