Atvirame interviu naujienų portalui tv3.lt žinoma moteris papasakojo, kodėl niekuomet nesidažo, kas paskatino neseniai ryžtis botulino inkekcijoms bei kaip suprato, kad visus trūkumus galima priversti privalumais.
Lemtingas įvykis dar mokyklos laikais
Išgirdus Donatos vardą, daugeliui iškart prieš akis iškyla besišypsančios žavios ir strazdanotos raudonplaukės atlikėjos veidas. Tiesa, kai buvo vaikas, moteris į tokius iš aplinkos ją išskiriančius bruožus teigiamai žiūrėjo ne visuomet.
„Anksčiau dėl to susilaukdavau pravardžiavimų, o vaikai darželiuose net iki dabar užduoda panašius klausimus kaip ir tada, kai buvau maža. Jie manęs klausdavo, kodėl kirmėliukas išvagojo veidą? Ar nerado obuoliuko? (šypsosi) Vaikai to klausinėja ir dabar, nes tai nėra įprasta, o ir raudonplaukių nėra daug“, – pasakojo su vaikais dirbanti moteris.
Tiesa, dar būdama 5-oje klasėje ji suprato, kad iš tiesų tokia jos išvaizda – tik privalumas. D. Virbilaitė prisiminė, kaip vieną dieną, pavargusi nuo pravardžiavimų, ji nusprendė neiti į mokyklą ir vietoje to atliko nedidelį eksperimentą.
„Galvojau, kodėl vaikai mane pravardžiuoja? Kadangi buvau vaikas, aš to nepriėmiau kaip piktybinės išraiškos, daugiau, kaip klausimą, kodėl tai išvis vyksta? Visą dieną prie vartų pralaukiau visų įeinančių ir išeinančių vaikų, ir tiek laiko prastovėjusi, pamačiusi pusantro tūkstančio mokinių. Grįžau namo ant tarsi ant sparnų, labai laiminga. Mama paklausė, kas man yra, kodėl aš tokia laiminga? Atsakiau jai, kad, pasirodo, esu vienintelė tokia mokykloje. Tuo metu supratau, kad būti vieninteliu yra gerai“, – kalbėjo ji.
Tad net ir dabar, kai darželyje vaikai bando būti panašūs vieni į kitus, Donata jiems primena, kaip neįdomu būti tokiu pačiu, kaip ir draugas: „Skatinu vaikus turėti individualumą, ir supratimą, kad būti kitokiu yra gerai, nes, galų gale, mes visi esame skirtingi, tačiau kažkodėl bandome pritapti vienas prie kito – pasidaryti vienodas lūpas, vienodus antakius, plaukus…“
Neseniai ryžosi botulino injekcijoms
Anot žinomos atlikėjos, džiugu, kad daugybė žmonių dabar siekia estetikos, tačiau nepamesti savęs reikėtų ir čia.
„Aš pati neseniai išbandžiau botulino injekcijas, planuoju ir antakių permanentinį makiažą. Tačiau aš stengiuosi tai daryti tiek, kiek to reikia man, nelyginant su kitais. Niekada nežiūriu kitų pavyzdžiu. Aš bandau įsivaizduoti viską savaip, o tada tą vaizdą perteikti specialistui“, – pasakojo ji.
Paklausta, ar nebijojo ryžtis botulino injekcijoms, kadangi apie jas sklando daugybė stereotipų, Donata patikino, kad visuomet tuo labai domėjosi, o panašias veido procedūras jau yra išbandžiusi ir tada, kai gyveno Londone.
„Aš tiesiog nebegalėjau žiūrėti į savo raukšles. Nuo vaikystės turiu įprotį šnekant su žmogumi visąlaik laikyti nustebusią veido išraišką. Tos emocijos taip ir liko, tad dabar injekcijas dariausi būtent į kaktą. Kitos raukšlės man neturi jokios reikšmės. Man nepatinka ne amžiaus raukšlės, o mimikos“, – kalbėjo ji.
Taip pat žinoma moteris prisipažino, jog makiažą naudoja tik išskirtiniais atvejais. „Negaliu pakęsti pudros – nenaudoju jos niekada, išskyrus tuos kartus, kai reikia kažkur fotografuotis ar filmuotis. Net į pasimatymus einu be pudros, o kartą esu ją tiesiog nusivaliusi. Mano veidas pudros tiesiog nepakenčia – taip viskas išryškėja, dar labiau matosi“, – pasakojo ji.
Iki šiol, vienintelė makiažo priemonė, kuri Donatai yra nepakeičiama, yra lūpų dažai, o pati atlikėja tai įvardija kaip vieną iš savo silpnybių. „Aš turiu gal 50 skirtingų lūpų dažų, nuo raudonos standartinės iki juodų, violetinių, matinių ir blizgančių. Tiesa, kartais prisiauginu blakstienas. Viską darau natūraliai, nes, iš tiesų, aš labai tingiu dažytis. Nors gal ne tiek, kiek dažytis, kiek tą makiažą valytis, bet tai, tikriausiai, pasakytų kiekviena moteris“, – juokėsi ji.
Netrukus ji ketina ryžtis ir dar vienai procedūrai, kuri palengvins kasdienybę bei padės visiškai užmiršti apie makiažą – antakių permanentui. „Kiekvienas dalykas prideda pasitikėjimo. O jei dar apsiauni aukštakulnius… Pamenu, po kojos lūžio, praėjus 3 mėnesiams, vieną rytą atsikėliau ir prie pižamos apsiaviau aukštakulnius. Su aukštakulniais moteris pasitempia ir fiziškai, o tada atsiranda ir emocinis pasitempimas“, – įsitikinusi D. Virbilaitė.
Išvaizdos eksperimentas, kuris atnešė daugiau žalos
Donata pasakojo, kad išorinis grožis dažnai susijęs ir madomis, o geriausias to pavyzdys, anot jos, yra tie patys aukštakulniai. Žinoma moteris prisipažino, kad kai madoje atsirado smailianosiai bateliai, į juos žiūrėjo labai skeptiškai, tačiau laikui bėgant viskas taip pasikeitė, kad dabar lygiai taip pat ji vertina tuos aukštakulnius, kurie yra kitokie.
„20-aisiais moterys primindavo lentutes, sverdavo apie 50 kilogramų. 60-70-aisiais gražu pasidarė ir liemuo, ir krūtinė, ir sėdmenys, tai tarsi atėjo į madą. Viskas nuolat kinta, tad aš manau, kad didžiausia mūsų problema yra ta, kad ilgainiui mes pradedame ironizuoti ir keikti tai, kas buvo gražu prieš tai. Mes galime iš savęs pasijuokti, iš tos nevykusios mados, tačiau juk tuo metu viskas buvo „wow“, – kalbėjo ji.
Anot atlikėjos, žmogus visais laikais buvo statomas į savotiškus rėmus, tačiau dabar tos laisvės atsiranda vis daugiau ir daugiau, žmonės nebebijo būti kitokie ir nebesmerkia tų, kurie jiems nėra taip pat priimtinai atrodantys.
„Pavyzdžiui, man gražu pažiūrėti į lieknas merginas, bet man pačiai tai nepatinka. Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus. Pavyzdžiui, man negražu labai raumeningos moterys, nes raumenys man asocijuojasi su vyrais. Bet tai – tik asmeninė mano nuomonė. Juk yra žmonių, kuriems visa tai patinka“, – pavyzdžiu pasidalijo ji.
Tiesa, anot dainininkės, jos grožio suvokimas nuo paauglystės pasikeitė ne tiek ir daug: „Aš visuomet turėjau nuomonę, kad kaip kiekviename negatyviame dalyke galime rasti pozityvą, taip pat ir kiekvieną trūkumą galime paversti privalumu. Tai įrodė ir labai daug šių dienų modelių, kurie, pavyzdžiui, turi odos defektą, tačiau tapo labai populiarūs. Dabar lygiavimasis į kitus mažėja, bet prieš kokius 15 metų, tai Lietuvoje buvo pats šio reikalo bumas. Užsienyje tai jau ganėtinai senokai tai praėjo.“
Nepaisant to, Donata ir pati anksčiau yra eksperimentavusi su savo išvaizda. Deja, tokie eksperimentai dažnu atveju atnešė tik žalos.
„Kadangi esu baltaodė, aš visąlaik norėdavau būti įdegusi. Kartą apskritai buvau tokia balta, kad kai vedžiau laidą, operatoriai, norėdami sureguliuoti baltą šviesą, mane pastatė be jokio balto lapo, nors paprastai duoda jį. Jie sakė, kad aš ir taip užtektinai balta, nereikia net ir popieriaus“, – juokėsi ji.
Dėl savo noro turėti įdegusią odą, Donata nuolat lankydavosi soliariumuose, bandė degintis ir kaitrioje Turkijos saulėje. Deja, po saulės vonių jos oda visuomet tapdavo savotiškai plėmuota.
„Tokiems žmonėms, kaip aš, tai vis dėlto yra nereikalingas dalykas, kad ir kaip mes norėtume įdegti. Per šiuos eksperimentus aš be proto susigadinau savo odą. Ji jau iki tol turėjo nemažai dėmelių ir apgamų, bet dabar jų turiu dar daugiau. Tačiau kaip dabar pradėjau mylėti savo kūną, taip dabar myliu ir odą, jos nebesiskrudinau. Jau geriau būsiu ta aristokratė, kuri pliaže sėdės po skėtuku“, – šyptelėjo pokalbį baigdama D. Virbilaitė.
