A. Anužis papasakojo, su kokiais sunkumais tiesioginio eterio metu susiduria žurnalistai ir kaip jis tapo TV3 kolektyvo dalimi.
Būti žurnalistu nesvajojo
A.Anužis prisipažino, kad nesvajojo būti žurnalistu: „Net nežinojau, kas tas yra. Buvo du televizijos kanalai – „Maskva“ ir „Vilnius“. Tėvai žiūrėdavo žinias, buvo rusiška laida „Vremia“. O man svarbiausia buvo sulaukti filmukų. Žinios buvo nuobodybė.“
Vėliau viskas pasikeitė vyresnėse klasėse: „Buvo laikai, kai pramogų jokių nebūdavo, laisvalaikiu žaisdavai kieme arba žiūrėdavai televizorių. Aš gimiau Skuode, ten kultūrinių renginių didelio pasirinkimo irgi nebuvo. Televizorius atstodavo viską.“
Vyras atviravo, buvo sunku pasirinkti, kokiu keliu jis nori eiti: „Man matematika ir fizika nepatiko ir aš nelabai stengiausi jų mokytis. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje buvo tikrai klaustukas, kur stoti. Dabar studentams laisviau, nebėra to suvokimo, kad kur įstojai – ten turėsi ir būti. Man patiko rašyti dar mokyklos laikais.“
Pasak A.Anužio, mokyklą jis baigė gerais pažymiais, o tuo metu į žurnalistiką įstoti buvo sudėtinga: „Sunkūs stojamieji buvo, reikėjo dešimtuko, kad įstotum. Per daug sunkių klausimų ten neklausinėjo, gavau tą dešimtuką. Žiūrėjo labiau kaip reaguoji, kaip moki išsisukinėti ir pašnekėti. Svarbu nepasimesti, o komisijoje buvo žymūs žurnalistai ir žurnalistikos instituto dėstytojai. Atvažiavęs iš kaimo iš kur tu ten žinosi, kas ten tokie. Pažinau tik Henriką Vaitiekūną.“
Debiutas žiniasklaidoje ir darbo TV3 pradžia
A.Anužis visuomet domėjosi sportu ir svajojo dirbti šioje srityje: „Lankiau mokykloje krepšinio treniruotes. Man sportas visada buvo arti širdies ir aš svajojau netgi būti sporto žurnalistu. Taip įsidarbinau „Lietuvos žiniose“, kur praleidau dvejus metus. Kolegė pasakė, kad TV3 ieško sporto žurnalisto, o aš visada turėjau norą dirbti televizijoje, – prisimena A. Anužis, – tas darbas televizijoje bent prieš kokius 15-20 metų buvo laikomas gana prestižiniu vien dėl to, kad kitų žiniasklaidos priemonių nei televizija, laikraščiai ir radijas nebuvo.
Internetas tuo metu žengė pirmuosius žingsnius. Dirbti televizijoje buvo prestižas, didžiausios algos iš visų žiniasklaidos priemonių ir tu būdavai matomas. Visas tas rinkinys tuos žurnalistus viliojo. Tuo metu sporto žiniose dirbo Vlada Musvydaitė ir Robertas Petrauskas. O aš dirbau per du darbus – tiek „Lietuvos žiniose“, tiek laisvai samdomu TV3 sporto žurnalistu.“
Visgi, darbas dviejose vietose truko neilgai: „Padirbus taip pusę metų pasikeitė „Lietuvos žinių“ redaktorius ir jis atėjęs į redakciją mane ir dar vieną kolegą atleido. Oficiali priežastis buvo ta, kad buvau nelojalus darbuotojas, nors anksčiau buvusi redaktorė man leido taip dirbti. O tikroji priežastis buvo maždaug visiems žinoma – jis atsivedė savo komandą ir norėjo atlaisvinti jiems vietos. O aš tada aš pilnai atėjau į TV3.“
Tiesa, žinomas vyras sporto skiltyje ilgai neužsibuvo: „Buvusi TV3 vadovė Jolanta Butkevičienė pasižiūrėjus mano reportažus nusprendė, kad mano reportažai nėra visiškai apie sportą. Jos teigimu, jie labiau buvo probleminiai ir, kad man labiau tiktų dirbti su naujienomis, aktualijomis. Tą kartą atsisakiau, nes nelabai pasitikėjau savo jėgomis. Galvoju, kiek aš tų reportažų galėsiu padaryti, ar aš mokėsiu juos daryti? Tačiau, kai mane atleido iš „Lietuvos žinių“, aš pasiryžau ir dar kartą nuėjau pas ją. Nuo tada pradėjau dirbti žiniose“, – prisiminė žurnalistas. – „Bent jau anksčiau hierarchija tarp žurnalistų ryški buvo. Dabar ji vis dar yra, bet gal ne tokia ryški, o anksčiau tu negalėjai būdamas naujokas važiuoti į Seimą ar nagrinėti politinių batalijų. Aš irgi pradėjau nuo tokių socialinių temų, paprastų ir po žingsnelį, kai geriau sekėsi, vis sunkesnes temas darydavau.“
Atgal besisukantis sufleris
A.Anužis pasidalijo žurnalistinio darbo virtuve: „Principas yra toks, kad, jei kažkokie mūsų darbe ir atsitinka kliurkai, žiūrovas to nesužino. Kaip pavyzdys – yra kokios nors laidos planas sudėliotas ir tu turi nusimatęs, kokie eis reportažai vienas po kito, kad galėtum juos pristatyti. Pakankamai dažnas atvejis, kad tų reportažų eilės tvarkos nebūna. Ir kartais tau lieka dešimt sekundžių iki eterio, o tu nežinai, koks bus reportažas ir ką turėsi pristatyti žiūrovams. Matai laikrodį, kuris sukasi atbuline tvarka ir mažėja sekundžių ir klausi režisieriaus, koks bus reportažas ir ar jis jau atkeliavo iš montažinės, ar ne. Kartais būna taip, kad turi šešis reportažus suplanavęs, bet realiai neturi nei pirmo. nei antro. nei trečio. Pradedi nuo penkto. Būna, kad ne tą reportažą pastatai, žodžius ne tuos pasakai. Tai pasirengimo klausimas.“
Pasak jo, gero žurnalisto paslaptis – patirtis ir pasiruošimas: „Žinių vedėjų kalba yra paprasta, joje dažniausiai būna nesunkūs žodžiai. Kad neatsirastų „YouTube“ video su geriausiais žinių vedėjų feilais, reikia kuo geriau pasiruošti. Turbūt nėra per savaitę, kad nei karto nesuklystum ištardamas kokį žodį, tai yra normalu. Kai šnekame buitine kalba, juk klystame ir pasitaisome. Bet žinių vedėjai perskaito, susikirčiuoja tekstą. Duodi paskui tą tekstą dar peržiūrėti kalbininkui. Tas pasirengimas yra nemažas, bent per du filtrus praeina tas tekstas.“
„Dažniau klaidų būna ekstriniais atvejai – kai atbėga pas tave ir atneša lapelį su naujiena. Tada tenka skaityti iš lapelio, o gebėjimas tinkamai sureaguoti, nepasimesti ir perskaityti ateina su patirtimi. Yra buvę, spaudi suflerį ir žiūri, kad jis važiuoja atgal. Tai maždaug atsimeni apie ką tekstas ir kažką bandai improvizuoti, kad kvailai netylėtum. Ir tuo pačiu metu tvarkaisi suflerį. Pirmą kartą, kai išėjau iš tiesioginio eterio, turėjau rankose tušinuką ir man buvo taip suprakaitavę rankos, kad tas tušinukas man tiesiog iš jų slydo“, – debiutą tiesioginiame eteryje prisimena A. Anužis.
Didžiuojasi esantis žemaitis
Artūras Anužis gimė ir užaugo Skuode. Tiesa, pasak jo, žemaičių tarmė jam siekti žurnalisto karjeros netrukdė: „Mano gimtoji kalba yra žemaičių, o lietuvių kalbą išmokau mokykloje, universitete. Turėjau puikius dėstytojus, tvirtagalę ir tvirtapradę priegaides atpažįstu. Aišku, iš akcentologijos neturėjau geriausio pažymio, bet turbūt todėl, kad nebaisiai daug dėjau pastangų į tai.
Kaip mokėjau, taip ir kirčiuodavau. Šiaip aš labai gerai kalbu žemaitiškai, galiu persijungti priklausomai nuo to, su kuo kalbu. Didžiuojuosi, kad esu žemaitis. Ir šiaip žemaičiai yra vienas su kitu labai solidarūs. Jei žemaitis išgirsta, kad kažkas šneka žemaitiškai, literatūrine kalba su tuo žmogumi šnekėti praktiškai tampa neįmanoma. Jei žemaitis žino, kad tu esi žemaitis, bet su juo šneki lietuviškai, tai jau ne lygis.
Kaip čia taip žemaitis kito žemaičio negerbia, – juokiasi A. Anužis, – žiniose gal tai skambėtų kiek keisčiau, bet ir dabar yra daug Lietuvoje laidų vedėjų, kurie visokius tarmiškus žodžius vartoja. Ir šiaip daug žemaitiškų žodžių dar prieš šimtą metų visoje Lietuvoje vartojo, nes Žemaitijos ribos buvo didesnės.“
Turinys išlieka karaliumi
Pasak A. Anužio, naujienu portale tv3.lt karjeros laiptais kopti jam nereikėjo: „Iškart perėjau į vyriausiojo redaktoriaus pareigas. TV3 televizija nusprendė, kad reikia turėti naujienų portalą ir pradėjo ieškoti redaktoriaus. Mes perpirkome kitą egzistavusį portalą ir jo pagrindu sukūrėme naują domeną. Vadovai ieškojo žmogaus rinkoje, bet po to apsisprendė, kad reiktų žmogaus iš savo tarpo ir pasiūlė vietą man, nes aš jau daug metų dirbau TV3 žiniose. Tiesą sakant, kodėl mane pasirinko, net iki šiol nežinau“, – šypteli A. Anužis.
„Internetas buvo ta sritis, kuri pradžioje atrodė sunkiai suprantama. Niekada nebuvau dirbęs portale, man buvo naujas iššūkis. Per pirmus metus turėjau labai daug išmokti. Interneto portale yra daug niuansų, programų, bet pats principas žurnalistikos yra tas pats, tik įrankis skiriasi. Be to, buvau dirbęs spaudoje, tai irgi panašu į internetinę žiniasklaidą, tik tempas čia dešimt kartų greitesnis. Internetas dabar yra ta medija, kurioje yra viskas vienoje vietoje. Trinasi ribos tarp medijų – internete gali rasti ir televiziją ir radiją. Mūsų duomenys rodo, kad vis daugiau žmonių televiziją žiūri internetu. Skiriasi įrenginiai, tačiau turinys vis dar lieka karaliumi“, – atviravo pašnekovas.
Artūras Anužis neslepia – ko tik nėra tekę patirti per visą karjerą... Nuo įvairiausių pašnekovų pasiūlymų iki įsikarščiavusių politikų ar net reportažo apie pomidorą rekordininką. Artūras pasirodė šio trečiadienio laidoje „Gero vakaro šou“ ir išties turėjo ką papasakoti
Pokalbį su A.Anužiu galite pamatyti čia:
