Vos prašvitus pirmadienio rytą tamsiuose languose žibančios žvakelės primena, kad Lietuvos kasdienybė galėjo būti visai kitokia, jeigu ne išskirtinė beginklių žmonių drąsa stoti prieš tankus. Beginkliai žmonės laimėjo, tačiau Sausio 13-oji kainavo daug – 14 jaunų lietuvių gyvybių. Dabar žvakeles jiems atminti dega jau kita karta. O senojoje parlamento salėje tradiciškai minutei įsivyrauja tyla.
Nors nuo kruvinų įvykių, kai sovietai tankais ir šūviais bandė nuversti ką tik atsikūrusios Lietuvos valdžią, praėjo 29-eri metai, laisvės gynėjams šią dieną iki šiol dreba balsas ir kaupiasi ašaros. Pasirinkimas buvo ir tada – grįžti į saugius namus arba likti prie Televizijos bokšto ar parlamento ir galbūt žūti. Kaip elgtis, daugumai klausimų nekilo.
„Jauti, kaip po kojom dreba žemė, matai išsirikiuojančius kareivius ir neturi jokių minčių, kad iš čia gali išeiti sveikas ar pasitraukti. Prieky tavęs – priešas, už tavęs – žmonių viltis. Ta, kurią tau suteikė visi Lietuvos žmonės“, – sako laisvės gynėjas Robertas Gradauskas.
„Aš atsimenu tą pasirinkimo momentą. Jis, matyt, būna visada žmogaus gyvenime. Ir tu arba padarai, kad tau po to niekada gyvenime nebūna gėda: nei vaikams į akis pažiūrėt, nei žmonėms, arba padarai tai, dėl ko paskui labai teisiniesi“, – pasakoja signatarė Nijolė Oželytė.
Neturįs dėl ko teisintis savo darbais įrodė ir šių metų Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra. Partizanas, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius, tremtinys nuo mažumės žino, kokiais būdais ginama tėvynė. Penktajame dešimtmetyje, o ir vėliau, į kovą už laisvę buvo įsijungusi visa jo gausi šeima: broliai buvo partizanai, seserys ir mama – ryšininkės.
„Mūsų šeimos kova už laisvę prasidėjo tada, kai brolis Jonas per savo sukonstruotą radiją išgirdo ir graudžiai pasakė: „Albinuk, nebėra Lietuvos“, – teigia Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra.
Praėjus daugeliui metų po šių žodžių Lietuva įsitvirtino Europos žemėlapyje. Tačiau ką lemtingąją naktį veikė tie, kurie valstybę valdo dabar?
„Tuo metu aš studijavau Vokietijoje, visa tai mačiau per atstumą. Patikėkite, nuo to buvo tik dar sunkiau. Kai trečią ar ketvirtą dieną pavyko susiskambinti, tėvai pasakė taip: „Vis tiek tu neparvažiuosi, nes sienas pridarė, traukiniai normaliai nevažinėja, sūnau, pasilik ir mokykis, studijuok“, – kalbėjo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
„Man teko tuo metu būti Kauno mieste, Kauno rajone. Ten buvo Sitkūnai, kitos vietos. Čia neteko būti“, – sako valstiečių pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
Prie parlamento tikina budėjęs Saulius Skvernelis: „Sunkiausias momentas, kai per šitą langą kunigas Grigas praktiškai vos ne paskutinį patepimą miniai davė. Atėjo įspūdis, man 21 metai, buvau studentas, kad baigtis gali labai liūdnai. Bet baimės nebuvo.“
Pirmadienį prie parlamento aidėjusios salvės jau reiškia nebe grėsmę, o pagarbą istorinės nakties aukoms. Visgi, buvusieji Lietuvos vadovai ragina neužmigti ant laurų.
„Kasdien reikia ginti laisvę ir toliau. Nes yra daug mėginimų kėsintis į mūsų laisvę, ne tik iš išorės, bet ir, ypač dabar matome, iš vidaus“, – pasakoja prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Pirmasis faktinis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis rėžia dar griežčiau: „Mes turėtume prasmegti iš gėdos. Kur mes esam nusmukę. Kaip mes viską vagiam. Ne visi, bet… Sėdi tie, kurie gali ir grobia, kol gali: „o mes dar valdžioj, dar galim apsirūpinti, dar galim šitą valstybėlę nuplėšti“. O liaudis vėpso.“
Beje, tai pirmoji Sausio 13-oji, kai teismas jau yra paskelbęs nuosprendį šioje, istorinės nakties byloje. Daugiau kaip 60 sovietų karininkų dėl agresijos ir žmonių žūčių kaltais pripažinti tik pernai. Visgi byla yra išskaidyta ir dalis ikiteisminio tyrimo tebevyksta. Tėvo per sausio įvykius netekęs Robertas Povilaitis apgailestauja, kad tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas išvengė ne tik atsakomybės, bet ir paprasčiausios apklausos.
„Tas klausimas apie SSRS prezidento ir vyriausiojo karinių pajėgų vado atsakomybę nėra keliamas Generalinės Prokuratūros. Labai apgailestauju dėl tokio požiūrio“, – kalbėjo žuvusiojo A. Povilaičio sūnus Robertas Povilaitis.
Sausio 13-osios naktis paženklinta net tik 14-os laisvės gynėjų žūtimi. Dar daugiau kaip 800 sužaloti, dalis jų – sunkiai ir pasekmes jaučia iki šiol.
