Brolis Juozapas Marija kalba apie šventojo Antano Paduviečio relikviją, kuri iš Italijos, prieš pat Kalėdas atvežta į Lietuvą: „Mes, kaip piligrimai, su šiomis relikvijomis keliaujame Lietuvos keliais.“
Šventasis Antanas 1195-aisiais gimė Portugalijoje. Tapęs kunigu nuvyko į Maroką, kur norėjo skleisti krikščioniškąją žinią, tačiau sunkiai susirgo ir buvo pargabentas į Padują, ten ir mirė. Tačiau išlikęs šventojo raumens gabaliukas, nuolat keliaujantis aplink pasaulį, vis dar audrina tikinčiųjų aistras.
„Prieš 38 metus, po daugiau kaip 750 metų, jo kapas buvo atidarytas popiežiaus Jono Pauliaus antrojo leidimu. Ir, tikinčiųjų prašymu, prieš uždarant kapą buvo išimta keletas relikvijų, keletas jo kūno dalelių. Čia biuste, krūtinėje matome mumifikavusį raumens gabaliuką. Yra ir antra relikvija, kur mažas kauliukas“, – pasakoja J. Marija.
Prie šios šventojo relikvijos Lietuvoje pastarąsias porą dienų plūdo tūkstančiai žmonių. Pasak religijotyrininkės, stebėtis nėra kuo – šventojo kūno dalių garbinimas yra tradicija, kuri gyvuoja nuo pat žmonijos istorijos pradžios. Garbinami gali būti įvairūs objektai.
„Kūno kokios nors dalys likusios, plaukai, kokia sudžiuvusi ranka, pirštas, nagas ar dar kas nors. Gali būti daiktai, kuriuos turėjo kas nors. Žmogus, kuris ypatingai gerbiamas ar toje kultūroje ar religijoje, ir tuos daiktus jis turėjo“, – teigia religijų istorijos docentė Aušra Kristina Požeraitė.
Viena iš keisčiausių krikščionių turimų relikvijų – apyvarpės odelė, likusi po Jėzaus apipjaustymo. Kad ją turi teigė net keletas bažnyčių Europoje. Paskutinė Jėzaus odelės buvimo vieta – bažnyčia Italijoje, Kalkatos miestelyje. Tačiau iš ten 1983-aisiais ši relikvija buvo pavogta ir iki šiol nerasta. Kita iš keistesnių relikvijų yra šventosios Agatos krūtys. Jas šventajai nupjovė Romos konsulas, įsiutęs po nepavykusio bandymo ją suvilioti.
Tikintiesiems Agatos krūtys tapo svarbia relikvija, žadančią ir sveikatą, ir dvasios ramybę. Nors šventosios krūtys taip pat mįslingai dingo, tačiau Sicilijos gyventojai per šventes iki šiol kepa tradicinius, Agatos krūtų formos pyragus. Pasak religijotyrininkės, šventojo kūno dalies turėjimas miestui ar bažnyčiai gali atnešti daug pinigų, mat privilioja būrius piligrimų.
„Kokį nors tenai pirštą, žodžiu, ten turi įvairios parapijos ir suskaičiavus gali pasirodyti, kad turi šiek tiek daugiau tų pirštų, nei kad paprastai yra ant žmogaus rankų. Ir, aišku, yra problema nustatyti, ar tai yra tikra relikvija, ar ne“, – kalbėjo A. K. Požeraitė.
Bažnyčios paveldo muziejaus direktorė pasakoja, kad tiems, kurie domisi meno istorija, vertėtų atkreipti dėmesį ir į indą, kuriame laikoma šventojo relikvija. Mat dažniausiai tai – auksu ir brangakmeniais padabintas meno kūrinys. Stebėtis dėl tokio prabangaus rūbo, pasak menotyrininkės, esą nėra ko.
„Tai yra neįkainojama šventenybė. Jos kaina yra tokia, kad pavyzdžiui 12 amžiuje arba 11 amžiuje relikvija galėjai išpirkti savo šeimą iš vergovės. Relikvija galėjai išvaduoti miestą iš apgultų priešų nelaisvės“, – sako direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Pasak bažnytinio paveldo direktorės, šiais laikais relikvijas dar itin aktyviai garbina stačiatikių bažnyčia. O štai esą katalikų užsidegimas garbinti relikvijas šiuo metu jau gerokai nuslopęs.
„Pamaldumas relikvijoms yra susijęs su tikėjimu, kad yra amžinasis gyvenimas, ir kad Dievas neleis savo šventajam supūti. Tai yra tokia logika. Dabar tada atsakau klausimu į klausimą – ar mes tikime amžinąjį gyvenimą? Ar mes tikime, kad mes nesupūsime?“, – pasakoja S. Maslauskaitė-Mažylienė.
Viena iš labiau bauginančių relikvijų bažnytinio paveldo muziejuje – šventojo Felicisimo kaukolė, kuri iš Romos katakombų į Lietuvą atgabenta 1676-aisiais metais.
