Naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavę Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė ir Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis susiginčijo dėl antros pensijų kaupimo pakopos ir kitų dabar veikiančių pensijų mechanizmų.
Ponia Ruginiene, prie investavimo į II ar III pensijų pakopą augimo iš darbdavių pusės į darbuotojus prisidėtų ir tai, jei kolektyvinės sutartys būtų labai paplitusios? Ar jūs galvojate kitaip?
I. Ruginienė: Yra žymiai daug daugiau niuansų negu mes aptarėme. Nereikia suprasti supaprastintai, kad visi žmonės nesupranta, jog tai yra ilgalaikis procesas. <...> Tai yra susiję ir su kitu dalyku – patys privatūs fondai dėl automatinio įtraukimo taip aptingo, kad jie praktiškai nieko neinvestuoja, jog ugdytų žmones, aiškintų, pasakotų apie tuos pačius mechanizmus, rezultatus, apie tą patį ilgalaikį tikslą ir panašiai.
Ne paslaptis, kad mes buvome susitikę su asociacijos primininku ir jis atvirai pasakė – kadangi administracinis mokestis buvo sumažintas, tai fondui neapsimoka daugiau investuoti į žinių skatinimą ir tai yra blogai. Taip pat ir valstybė neprisideda prie šito dalyko, įvesdama tam tikras disciplinas mokyklose, kurios augintų finansinį raštingumą, bet, kaip ir sakiau, žmonės nėra kvaili, jie skaičiuoja.
Aš nesutikčiau, kad investavimas į pensijų fondą yra kažkokia panacėja. Kodėl blogai yra investavimas į nekilnojamą turtą, akcijas ar obligacijas? Gal žmogus turi turėti teisę pasirinkti, kur jis investuoja? Kitas atsidaro verslą ir investuoja į savo verslą, nes jis žino, kad tai jam užtikrins vieną ar kitą eurą pensiniame amžiuje. Kiekvienas pasirenka skirtingus mechanizmus ir mes už tai, kad žmogui būtų laisvė tą mechanizmą pasirinkti, sužinojus pliusus ir minusus vieno ar kito paslaugų tiekėjo.
A. Romanovskis: Aš norėčiau patikslinti vieną dalyką – visi kalba apie investavimą į akcijas, nekilnojamą turtą, bet šitie pervedimai į antrą pakopą santykinai yra labai nedidelės sumos. Mes kalbame apie dešimtis eurų per mėnesį, tai tikimybė, kad tas žmogus nusipirks nekilnojamo turto, kurio kaina yra dešimtys, jei ne šimtai, tūkstančių eurų, tai ne apie tuos mes žmones kalbame.
I. Ruginienė: Tai mes grįžtame prie to paties – tie, kas uždirba pakankamai didelę pinigų sumą, gali rinktis bet kokį finansinį mechanizmą.
Bet ar nėra tie mechanizmai nukreipti į daug pajamų gaunančius gyventojus?
I. Ruginienė: Taip, bet jūs supraskite, jei tas atlyginimas yra mažas, tai tie keli procentai irgi yra ženkli suma. Nereikėtų taip nuvertinti ir mūsų valstybinės sistemos, ji tam ir yra sukurta, kad būtų tvirta pagalvė, kuria žmogus, kuris turi mažesnes pajamas, galėtų pasiremti.
Pavyzdžiui, mano nuomone, ko mes nei kaip valstybė, nei kaip piliečiai nedarome – neinvestuojame į „Sodros“ sistemą. Čia gal ir utopinė mintis, bet tam tikros šalys naudoja tokį mechanizmą. „Sodra“ irgi gali atlikti tam tikrus veiksmus ir prisidėti prie augančios pensijos.
Bet čia einama į tą pusę, kai valstybės pėda bus vis didesnė kiekviename sektoriuje.
I. Ruginienė: Be abejo, dabar mes gyvename neoliberalistinės idėjos laikotarpyje, kada visais įmanomais būdais stengiamasi nuvertinti valstybinį sektorių. Ką jis bedarytų, pristatoma taip, kad nieko nesitikėkite, nes valstybinis sektorius jums nieko neduos nei trumpalaike, nei ilgalaike prasme.
Tas nuvertėjimas jaučiasi ir gyventojų tarpe – gyventojai pradeda nebevertinti tų sistemų ir tas staigus perėjimas iš valstybinio į privatų sektorių didina atskirtį, nes žmogus, kuris uždirba daugiau, turės daugiau galimybių, turės didesnį pasirinkimą ir tuo niekas neabejoja, o tas, kas uždirbs sąlyginai nedidelį atlyginimą, tai neteks ir tos pagalvės, to saugumo jausmo, kurį galėtų gauti per valstybinę sistemą.
Ką į tai atsakė A. Romanovskis ir kilusią aršią diskusiją pamatykite laidoje, esančioje straipsnio pradžioje.
