Skyles lentoje būsimai lesyklai gręžia Vilniaus statybininkų rengimo centro pirmakursis Danielius. Vaikinas sako lesyklas gaminantis nuo vaikystės:
„Ir visos buvo skirtingos. Vienas dariau iš tiesioginių rastų, išskaptavęs vidų, atpjovęs, paskui išgręžęs skylutes. Ir taip sudėjęs, ir toks rąstas kabantis. Kitos buvo iš lentų sukaltos ar kažkas panašiai.“
Vilniaus statybininkų rengimo centro mokytojai pamoko, kaip greitai, vos per dešimt minučių galima pasidaryti lesyklą zylėms iš to, ką turime namie po ranka:
„Paimam du dangčius, jie gali būti mažesni, didesni, paimam dar kažkokį indelį, toks skaidrus labai gerai, nes tada matom, yra kas nors ar ne.“
Ir štai kelios skylutės, kibirėlis nuo majonezo ar jogurto, virvelė, dangtis dedamas ant viršaus ir apačioje, ir viskas – lesykla paruošta. Vilniaus statybininkų rengimo centro mokytojas ne tik parodo, kaip gaminti, bet ir kaip tokią lesyklą naudoti:
„Ir va, turime stogą, pagrindą. Vagi pas mus viskas pasikelia.“
Svarbiausia, kaip sako mokytojas Jonas Kriščiūnas, lesykla gimsta iš to, kas keliautų į gamtą ir ją terštų:
„Gaila išmesti tuos daiktus, gi tokie kibirai pas statybininkus. Ten tą glaistą ar ką panaudoja, išmes, ir viskas. Pažiūrėkite, kokie kibirų kalnai prie statybų. Aš gi suvalkietis, gaila.“
O tiems, kas gamina medines lesyklas, mokytojai taip pat žeria patarimų. Dizainas – mūsų fantazijos reikalas. Svarbiausia, kad lesykla nebūtų aukšta, ir ten nekištų snapo varnos ar balandžiai. Tiesa, dažyti tokių štai lesyklų staliai nepataria:
„Vis tiek paukščiai jaučia kvapus. Išskyrus, žinoma, stogus. Stogai, kaip ir inkiluose, galima padažyti. Kad apsaugoti nuo atmosferos poveikio, bet lesykla nėra ilgaamžiškas gaminys. Galima jas gaminti nors ir kasmet.“
O tiems, kas arba nenori gaminti lesyklų, arba neturi sąlygų, ornitologai turi patarimą. Štai tokių lesyklų pilna ir parkuose, ir prie gyvenamųjų namų. Svarbiausia žinoti, ką į jas berti.
Saulėgrąžos, kaip juokauja gamtininkai, pats tinkamiausias paukščiams lesalas. Bet tinka ir skaldytos kruopos, dar geriau, jeigu jos bus sumaišytos su nesūdytais riebalais. Tinka batonas. Netinka juoda duona ar rugių kruopos. Ir nesvarbu, kad už lango vos lengvas minusas.
Kaip sako ornitologai, jau dabar būtina pradėti lesinti ne tik zyles, bet ir kitus smulkiuosius sparnuočius. Tokių mūsų šalies miestuose galima priskaičiuoti apie dvidešimt rūšių. Ir nenuostabu, mat vien zylių į lesyklas suskrenda mažiausiai keturios rūšys. O kur dar kėkštai, bukučiai, svilikai, žaliukės.
„Dienos trukmė yra trumpa ir paukščiams yra sunku susirasti maisto. Todėl drąsiai žmonės gali kabinti lesyklas“, – sako ornitologas Gediminas Petkus.
Ir svarbu pasirūpinti smulkiais paukščiais. Stambesni lesalo gali susiieškoti patys. Tad štai taip iš balkono košės balandžiams geriau nemėtyti.
Mat balandžiai ar varnos sukasi aplink atliekų konteinerius, tad per dieną spėja pasimaitinti.
„Ir kokių tik varnos nesugalvoja dalykų, kaip prasimanyti maisto. Randa kokią sudžiuvusią bandelę, ir tuoj pat prie upės nuskrenda ir mirko. Ar kauliukus numeta iš aukštai, kad kauliukai sulūžtų. Paukščiai tikrai protingi. Šiuo metu galima matyti, kaip bukutis slepia sėklas medžio plyšeliuose arba kaip kėkštas kasa duobeles ir slepia giles“, – pasakoja G. Petkus.
Jeigu gaila ir didesnių sparnuočių, spustelėjus stipresniam šaltukui, jiems prie lesyklos gamtininkai pataria pritvirtinti obuolių puseles. Sparnuočiai mielai pasivaišins. O štai vandens paukščių lesinimą ornitologai pataria pamiršti. Esą taip jie bus priversti patys ieškoti nuolatinių žiemaviečių. Ir nemirti iš bado, jeigu staiga vieną dieną nustotume juos lesinę.
