„Priekis galėjo užsitęsti ir pusę metro. Ir kuo ilgesnė ta prailginta noselė, tuo tavo statusas yra reikšmingesnis“, – štai taip parodos „200 batų 700 metų“ kuratorius Valdas Steponaitis pradeda kelionę laiku per lietuviško ir lenkiško apavo mados istoriją. Kad batų nosys nesubliukštų kilmingieji 15-ame amžiuje jas prikimšdavo samanomis. Su tokiais batais viduramžių Lietuvoje toli nueiti būtų buvę sudėtinga, tad bato nosies ilgis tuo pačiu simbolizavo ir statuso dydį bei piniginės gylį.
„Batas kaip kostiumo dalis praėjo visą madų ir visokių kitokių perturbacijų įvairius laikotarpius. Jie ten vienam laikotarpyje buvo vienokie, kitam kitokie. Kitokie dalykai yra akcentuojami. Batai ilga noselė, batai suplota nosimi“, – sako V. Steponaitis.
Šimtmečiu anksčiau, 14-ame amžiuje smailios batų nosys būtų likusios neįvertintos. Turtingi pirkliai ir didikai mūsų regione vaikėsi visoje Europoje paplitusios mados – dėvėdavo avalynę su itin išplatintu galu, dar kartais vadinama vilko apavu.
Avalynė kainavo nepigiai – todėl viduramžių Europoje dėl prastų oro sąlygų gyventojai norėdami apsaugoti savo batus nuo purvo nešiodavo specialus antbačius – patinas:
„Apsiaudavo tokius medinius batus su mediniais padais ir įsiaudavo koją ir sau drąsiai žengdavo per purvą. Jei pasižiūrėjus matosi, nu, iki 3-5 centimetrų čia bent jau pas mus.“
Patinų patogumą išbandę lankytojai prisipažįsta – su tokiu apavu – nelengva:
„Stovėti tai patogu, bet jeigu reikėtų vaikščioti, tai reikėtų atsargiai. Turbūt ne, Įgūdžių reikia.“
„Kai kurie yra nematyti, žinojau, kad tokie buvo viduramžiais ir renesanso epochoje, o dabar galiu pamatyti tikrai kaip atrodo. Realiai. Ir kadangi išmanau šiek tiek tą avalynę kaip reikia gaminti, įsivaizduoju kaip ji yra daroma. Norėčiau pabandyti pati pasigaminti.“
Seniausiems batams parodoje – virš 700 metų. Daugelis jų rasti Vilniuje, Klaipėdoje, Kernavėje ir Gdanske.
„Tie visi šitie miestai, tuose miestuose yra geras kultūrinis sluoksnis su durpėmis, su šlapiomis vietomis, kuriose odiniai radiniai ir išlieka. Jeigu nebūtų tokio gero archeologinio kultūrinio sluoksnio, neturėtumėm ir tokių radinių“, – teigia V. Steponaitis.
Lietuviai, pasak istorikų, į visoje Vakarų Europoje vyravusias avalynės madas žiūrėdavo konservatyviai. Čia naujovės prigydavo sunkiai. Be to, lietuviai batus nešiodavo iki kol iš jų veik nieko nebelikdavo. O sutrinti ir nuplyšę batai buvo paverčiami šlepetėmis, tuo metu vadintomis klepėmis. Taip pat, viduramžių Europoje tikėta, kad batai galėjo plačiau atlapoti net dangaus vartus.
„Jeigu paaukoji savo batus, būtent elgetoms, žemiausio socialinio sluoksnio žmonėms, kurie neturi avalynės, tai paskutinio teismo dieną, į tai bus atsižvelgta. Vienas pirklys savo pomirtiniame testamente buvo užrašęs iki 200 batų porų išdalinti vargšams“, – kalbėjo istorikė Skaistė Ardavičiūtė-Ramanauskienė.
Batai tuo metu dažniausiai gaminti iš galvijų odos, prabangesni – iš ožkos ir avies odos. Taip pat ir raišteliai. Parodoje taip pat nemažai vaikiškų batų. Pasak istorikų – mūsų šalyje vaikiška avalynė buvo labai moderni. O kadangi viduramžiais žmonės buvo gerokai žemesni nei dabar – vidutiniškai vyro ūgis tesiekdavo apie 1.60, o moterys dar dešimčia centimetrų žemesnės, tad ir batų dydžiai kuklesni.
„Dažniausiai batų dydžiai moterims yra nuo 36 iki 39, gal daugiau. Čia plius minus, bet tais laikais avalynės vidurkis tiek vyriškų, tiek moteriškų batų yra bent jau iš tos mūsų medžiagos, ką mes turime čia tai yra 35 dydis“, – sako S. Ardavičiūtė-Ramanauskienė.
Na ir pabaigai – štai čia matote vieną įspūdingiausių parodos eksponatų, ilgaaulius, puikiai nuo 14 amžiaus išsilaikius batus. Tokio tipo ir taip gerai amžiaus naštą atlaikę veik juosmenį siekę batai, pasak istorikų – vieninteliai Europoje.
