Pokalbis su L. Linkevičiumi – TV3 žinių „Dienos komentare“.
Sankcionuotų prekių tranzitui į Kaliningradą draudimas sukėlė tikrą audrą. Rusija pareiškė, kad tai yra neteisėta ir laiko tai tiesiogine agresija Rusijos atžvilgiu ir tai juos verčia imtis bet kokių veiksmų. Ko gali imtis Rusija?
Burti nėra prasmės. Pirmiausia pradėkime nuo to, kad neįvyko nieko tokio netikėto. Sankcijos įvestos kovo viduryje, buvo 3 mėnesiai pasiruošti, buvo aiškiai pasakyta, kokios medžiagos negali būti Europos Sąjungos teritorijoje. Tikrai manau, kad Rusijoje pakanka specialistų, kurie suprato, kas čia gali būti.
Tai nėra kažkokia priežastis, tai yra labiau pretekstas. O kaip suprantame – pretekstui priežasčių nereikia.
Vienaip ar kitaip, vakar girdėjome tam tikrus Rusijos pareigūnus kalbant apie tai, kad visgi atsakas bus. Šiandien Zacharova dar kartą patikino, kad pasekmės bus. Ar mes negalime laikyti, kad tai visgi yra grasinimas NATO valstybei? Gal derėtų irgi pasakyti kažkokį atsaką?
Čia racionaliai mąstyti sudėtinga, nes ten tie kriterijai nelabai šiuo metu egzistuoja. Rusijai dabar pakanka galvos skausmo, kaip išeiti iš tos situacijos – iš karinės aklavietės, politinės, moralinės. Dar papildomai organizuoti kažkokius dirgiklius yra neracionalu.
Aišku, norint galima kėsintis į NATO teritoriją tuo tarpu, kai pačioje Ukrainoje jie nepasiekia kažkokių užčiuopiamų strateginių tikslų, klimpsta su savo „karine operacija“, kaip jie ją vadina.
Girdėjome Europos Sąjungos poziciją, kad taip, tai yra Europos Sąjungos sprendimas, bet mes dar kartą patikrinsime. Ar nebus taip, kad Europos Sąjunga pati kažkaip atsitrauks nuo tokio sprendimo?
Šiuo atveju nežinau ar derybos čia yra įmanomos. Bet jeigu kalbėtume apie tą pačią blokadą, tai į galvą ateina ta blokada, kurią vykdo Rusija blokuodama grūdų eksportą, kuris yra su žymiai skausmingesnėmis pasekmėmis ir didesne žala visam pasauliui. Tai yra blokada – neleidžiama išvežti.
Tai kalbėti apie tai, ką jie patys daro ir kalbėti apie blokadą, kurios nėra yra nelabai adekvatu. Derėtis galima visada, jei yra noras. Tačiau aš nematau, kad tas noras kol kas būtų. Yra noras toliau eskaluoti, kelti bangas, o kaip bus toliau – matysime.
Ar galima grėsmė, galbūt net karinė – iš Rusijos pusės?
Tada grėsmė būtų NATO teritorijai, kas vėlgi yra neracionalu. Žinant, kaip jie dabar įklimpę Ukrainoje, papildomų dirgiklių organizavimas nėra niekuo pateisinimas. Gerai yra tai, kad jie pagaliau pradėjo kalbėti su Briuseliu. Tai gal yra kažkoks atsitraukimo kelias, nes pradžioje į taikinį buvo keliamas Vilnius, ir buvo įsivaizduojama, kad Vilnius kažką padarė, bet dabar jau lyg ir suprasta, kad tai ne Vilniaus sprendimas. Žiūrėsime, kokie bus kiti žingsniai.
O ką mes patys galime padaryti? Girdime daug pasisakymų, kad neturime papildomų NATO pajėgumų Lietuvoje, turime tai, ką turime. Galbūt mums reikėtų prašyti papildomų karių? Ar mes galime taip laisvai sėdėti ir sakyti, kad visi, kas mato grėsmes yra kažkokie vatnikai ir taip toliau?
Tai savaime vyksta savo keliu. Jeigu kalbame apie pajėgumus, tai tam yra NATO pajėgų planavimo procesas.
Bet čia ilgalaikis reikalas.
Ne, vyksta ir dabar, kai mes kalbamės. Tiesiog ne viskas yra deklaruojama, ne viskas yra pateikiama, bet yra pajėgų planavimo mechanizmai, tie planai ne visi yra viešinami arba populiarinami. Pagaliau, yra ruošiamasi ir sprendimų priėmimui viršūnių susitikime Madride, kur apie tai bus kalbama.
Aišku, ne viskas vyksta taip sklandžiai, kaip mes norėtume, bet vyksta. Mes fiziškai matome didesnį NATO pajėgų buvimą mūsų teritorijoje. Mūsų – turiu galvoje ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Lenkijos. Tai yra tas pats regionas NATO kontekste.
Panikai ir kažkokiam blaškymuisi tikrai nėra priežasčių. Nėra priežasčių ir nusiraminimui. Tiesiog gyvename tokiame regione ir turime nuosekliai daryti tai, kas suplanuota, rūpintis savo saugumu ir laikytis tos linijos, kurios laikomės. O ką veiks Rusija, dabar sunku burti.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
