Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo „Pricer.lt“ maisto krypties vadovas Petras Čepkauskas ir Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas, buvęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.
Pone Čepkauskai, kaip jūs vertinate šią situaciją? Kas čia vyksta? Ar ūkininkų argumentai, kad jiems nebeapsimoka dirbti, yra teisingi?
P. Čepkauskas: Ūkininkų argumentai yra teisingi šiuo momentu „čia ir dabar“, kada jiems nukarpė supirkimo kainas, nes nukrito vartojimas. Nukrito vartojimas Europoje, nukrito vartojimas toje pačioje Lietuvoje todėl, kad kainos sukilo, atlyginimai taip nekilo bendrai ir Europos mastu, todėl žmonės ima laviruoti ir ieškoti kitų alternatyvų.
Ar galėjo ta prekybininko ir gamintojo grandinė kažką išspręsti nemažinant supirkimo kainų? Klausimas filosofinis. Manau, reikia nuodugnaus tyrimo, kas kiek uždirba, nes, aš kaip sakau, jeigu prekybininkai būtų tokie gobšūs, tai jie nepardavinėtų lenkiškos varškės ketvirčio kilogramo už vieną eurą, o lietuviškos už tris, nes susidaro toks įspūdis, kad lenkai tada už dyką atiduoda.
Ponas Starkevičiau, jūs daug metų susijęs su žemės ūkiu. Kaip jūs vertinate šią situaciją? Ar įmanoma kažką pakeisti?
K. Starkevičius: Taip, Lietuvos ūkininkai yra be galo kantrūs ir tik dabar išėjimas jų į gatves, tiesiog prie įmonių, kur duodamas signalas, kad žiūrėkite, kas darosi, tai čia, kaip sakoma, buvo kantrus laukimas. Žingsnių tiek iš perdirbėjų, tiek iš mūsų vyriausybės buvo laukiama. Bet aš noriu pabrėžti, nes teko ir žemės ūkio ministru dirbti, jeigu 2015 metų vyriausybei baigus savo darbą būtų tęsta kaimo programa, o ji numatė ne tiesioginių išmokų dalinimą į kairę ir į dešinę, kaip dabar yra, bet tik pagal sukuriamą pridedamąją vertę, nes tiesioginės išmokos mokamos už nedagautas pajamas, tai tas, kas nedagauna pajamų, tai būtų gavę. Štai kad ir dabar, jie nedagauna pajamų, reikalingų ūkiui išgyventi, tai jie turėtų tas lėšas.
Dar buvo sukurtas per finansinę inžineriją fondas. Tas fondas iš europinių ir nacionalinių pinigų, nes tada buvo irgi krizė ir reikėjo ūkininkams investuoti, skolindavosi, bet buvo milžiniškos palūkanos. Eurais tada, man atrodo, buvo apie 3 procentus, litais 5, tai mes, mūsų ministerija, tada nustatėme ribas ir buvo pagal tai dalijama parama, ne parama, o tiesiog paskolinami pinigai. Tie skolinti pinigai sugrįžo ir pasižiūrėjus dar ir dabar kai kurie sugrįžta.
Na, ir pagalvokite, kur jie dabar patenka? Ir galiu atsakyti – deja, nepatenka tiems, kurie gamina daugumoj, bet per visokias socialines išmokas, per socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, per žemės ūkio ministeriją, kuri tuos pinigus iš tikrųjų švaisto į kairę ir į dešinę.
Dabartinis žemės ūkio ministras sakė, kad šitos situacijos negalima palikti spręsti pačiai rinkai, reikėtų įsikišti ir valdžiai. Pritariate tam?
K. Starkevičius: Jeigu nebūtų fondas ištaškytas, kuris buvo kurtas ir kur naujas žadamas kurti, tai tada įjungi mechanizmą, aiškią formulę ir tuo metu, kai rinkoje žaliavinio pieno kainos krito, ūkininkai, jauni ūkininkai, kaip matome, vėlgi gali pradėti pardavinėti savo karves, tai šitoks mechanizmas tada suveiktų. Bet čia reikia sprendimo šiandien, ne rytoj.
Bet kai žiūrime iš pirkėjo pusės, tai pirkėjui gi nesvarbu, ar tas pienas lietuviškas, ar lenkiškas. Pirkėjui svarbu, kad jis būtų geros kokybės. Pone Čepkauskai, jūs minėjote, kad lietuviai myli lietuvišką produkciją. Tačiau, jeigu imkim ji būna brangi ir lietuviai tampa mažiau lojalūs, ima rinktis lenkišką produkciją, kuom tai blogai Lietuvai? Ar Lietuvai svarbu išsaugoti savo pieno ūkį?
P. Čepkauskas: Čia mūsų valdžia turi atsakyti strategiškai. Gal mums pieno nereikia.
O pienas yra strateginė žaliava?
P. Čepkauskas: Taip, strateginė. Gal mūsų strategija yra auginti kanapes visuose laukuose? Čia prie ko aš lenkiu, čia ne juokas, čia paprasčiausiai turi būti žemės ūkio strategija, iš ko susideda tas mūsų žemės ūkis, kiek ten turi būti smulkių, kiek stambių, ką mes skatiname, kad būtų sustatyta aiški piramidė. Turi būti ta bendra strategija.
Lietuviai mėgsta tą lietuvišką pieną, bet kai pamato, kad pieno produkto kaina skiriasi kartais, tai mėgimas kažkaip susiniveliuoja. Vartotojas už analogišką produktą, už tą emocinę pridėtinę vertę be jokių problemų primoka 20 proc. daugiau. Vat lengvai, per daug negalvodamas. Bet kai jau prasideda kartais, tai tada, kai spaudžia mokesčiai, komunaliniai, palūkanų normos, tai pradedi susimąstyti.
Visą pokalbį žiūrėkite straipsnio pradžioje.
