Pasak istorikų, kai kurie susirgimai esą labai panašūs į dabar žmones bauginantį koronavirusą, o ir gelbėjosi būdai esą buvo panašūs.
Sostinės Šv. Petro ir Povilo bažnyčios dvasininkai bei istorikai pastebėjo: tvyrant koronaviruso baimei, daugiau maldininkų atsisuka į tikėjimą.
Be to, žmonės meldžiasi ar dega žvakutes ne bet kur, o prie unikalių paveikslų, epidemijų laikais Lietuvoje žmonėms teikusių vilties dėl stebuklų. Dalis žmonių lenkiasi Švč. Marijos Maloningosios paveikslui, kuris gelbėjo žmones per 1653-ais siautusį marą.
„Pats paveikslas simbolizuoja labai įdomią Švč. Mergelę Mariją. Ji ištiesusi rankas, tarsi apkabindama žmones, kurie pas ją ateina ir laužo strėles, tai Dievo rūstybės strėlės, kurias mergelė laužo. Kuo daugiau žmonių ateina, tuo labiau galima pasakyti, kad jaučiama ta malonė. Ir tada didėja stebuklų“, – sako istorikas Donat Jurevič.
Yra ir dar vienas bažnyčioje tikinčiuosius pasitinkantis kūrinys, kuris, tikėta, gelbėjo tautą nuo pražūties didžiojo maro metais – XVIII amžiaus pradžioje.
„Ir taip nutiko su Laterano kaunauninkų paveikslu, Mergelė Maloningoji ir vėl, tikėta, kad tas maras yra Dievo rūstybė, čia yra Dievo rūstybės paveikslas, dėl to arija, kuri saugo nuo tos Dievo rūstybės, tiesiog tinka tokiam reikalui. Ir šitas paveikslas buvo išneštas procesijoje. Buvo praeitą Vilniaus gatvėmis, grąžinta ir vėl čia, įvyko pamaldos, o epidemija maro – nuslūgo“, – pasakoja D. Jurevič.
Kas netiki stebuklais, gilinasi į kitokius dalykus. Štai dažnas nusilenkia prie Kėdainiuose palaidoto daktaro Frydriko Kaneino kapo, juodojo maro metais tituluoto gydytoju herojumi.
„Turėjo progą pasprukti, liko ištikimas Hipokrato priesaikai, jau tai yra tam tikras heroizmas, ir matosi, kad tais laikais buvo įvertinta ir pažymėta ant pačio paminklo. Paminklas turi turtingą epitafiją ir ten aiškiai parašyta, kad jis žuvo, mirė, padėdamas kitiems“, – teigia istorikas Vaidas Banys.
Istorikai ryžtasi palyginti to meto marą ar net XX a. pradžioje siautusi ispaniškąjį gripą ir šiandien žmones į ligos patalą guldantį COVID-19 virusą.
„Iš tiesų, tai maro poveikis visuomenei, ekonomikai, visuomenės socialiniams ryšiams, politiniam gyvenimui daugeliu aspektu yra panašus. Didžiulė baimė. Sutrukdyti turgūs, turgūs nevyksta, žmonių per mažai. Nevyksta seimai, nevyksta seimeliai. Vieni kitų bijo. Net ir šeimyniniai ryšiai trūkinėja – tėvai palieka vaikus, o vaikai tėvus. Ponai išvaro maru apsikrėtusius valstiečius“, – kalbėjo istorikas Aivas Ragauskas.
Dviejų metrų atstumas, kurio turime laikytis, buvo aktualus ir istoriniais laikais. Štai didžiojo maro laikų pavyzdys.
„Žinau, kad Vilniuje tas testamentas būdavo taip įdomiai surašomas. Raštininkas, kuris likęs maro raštininkas, jis sėdi viename kambaryje namo, o tas apsikrėtęs žmogus kitame kambaryje, ir jis garsiai šaukdamas praneša tą paskutinę valią, tai raštininkas užrašo“, – sako A. Ragauskas.
„Ir simptomatika panaši, ir apsauginės priemonės. Va, tos pačios kaukės ir tas atstumo suvokimas. Viena rekomendacija pakankamai įdomi ir, manau, šiemet būtų naudinga vengti pervargimo, streso, kas tikrai daugeliui ligų labai svarbu“, – pasakoja medicinos istorikas Aistis Žalnora.
Taip pat palygino istorinių laikų higienistai įvairias infekcijas: marą, cholerą, tuberkuliozę. Istorikai sako: tai padėjo tobulinti visuomenės sveikatos sistemą.
„Tarpukario ta pamoka, ji daug sudėtingesnė. Kad visgi reikia užtikrinti kompleksines priemones: neužtenka vien tik švaros, neužtenka gerai pavalgyti. Reikia rūpintis ankstyvu diagnozavimu ligų, reikia rūpintis ta pačia oro kokybe“, – teigia A. Žalnora.
Kone visi istorikai vieningai sako, esą infekcijos visais laikais atkeliaudavusios iš Azijos. Lietuvą labiausiai nuniokojo XVI ir XVIII amžiuje siautęs maras, cholera, tuberkuliozė, labai gerai žinomas ispaniškasis gripas.
