Žaidimų kultūros parodoje „GameOn“ – minios paauglių, nesuskaičiuojamas kiekis kompiuterių, išmaniųjų telefonų, ekranų, klaviatūrų, pelių, konsolių, ir kitos žaidimams reikalingos technikos bei atributikos. Kompiuterinių žaidimų varžybos, naujienos, diskusijos bei menas. Taip atrodo Lietuvoje vykstantys augančios žaidimų kultūros renginiai.
„Kaip ir visame pasaulyje žaidėjų ir žaidimų pas mus Lietuvoje daugėja, turbūt kaltas labiausiai prieinamumas, mes galim žaisti dabar su savo mobiliaisiais telefonais ir kone pas kiekvieną namuose yra pakankamai galingas kompiuteris, kad galėtų žaisti“, – sako „GameOn“ organizatorius Vaida Mikelskas.
Vis lengviau prieinami kompiuteriniai žaidimai, kartu su socialinių tinklų, feisbuko ar instagramo programėlėmis greitai įtraukia vaikus. Anot specialistų, neprižiūrint tėvams, besaikis sėdėjimas prie kompiuterio ar išmaniojo telefono kartais perauga į rimtesnes problemas.
Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto mokslininkai aiškina, kad šiuo metu vienas iš 7 vaikų jau yra priklausomas nuo bendravimo programėlių ar žaidimų.
„Mūsų tyrime paaiškėjo, kad apie 10-15 procentų jaunuolių turi didelę riziką, kad jie jau yra priklausomi nuo socialinių tinklų. Apskritai socialiniai tinklai kaip į priklausomybes įtraukianti problema, ji labiau mergaitėms būdinga, berniukams yra labiau būdingi žaidimai“, – pasakoja LSMU tyrėjas Prof. Kastytis Šmigelskas.
Tyrėjai aiškina, kad priklausomu laikomas tas vaikas, kuris negali ištverti nė kelių minučių be išmanaus įrenginio, programėlės ar žaidimo.
„Priklausomybę pirmiausia išduoda elgesys. Jeigu netikėtai paprašyti vaiką sustabdyti žaidimą ir mes sulaukiame kažkokios agresyvios emocijos, išraiškos, nervo, isterijos, mes galime daryti prielaidą, kad būtent būti tame virtualiame pasaulyje vaikui yra gerokai svarbiau“, – teigia psichologas Olegas Mackevič.
„Kiek laiko sugeba žmogus nepasižiūrėjęs į telefoną, ar jam atėjo žinutė, ar neatėjo, nesureagavęs, patiktuko neparodęs būti? Pateikia nuotrauką ir jis jau žiūri, kas pažymėjo, kad matė, patiko. Šitie požymiai jau yra tai, kad gali būti, kad žmogus nebevaldo savo kompulsyvumo šitoje sferoje. Ir net jam pasakius: gal tu sumažink, jam gali būti labai sunku“, – kalbėjo Prof. K. Šmigelskas.
Situaciją dar labiau apsunkina azartinių lošimų elementai, kurie yra įpinami į kompiuterinius žaidimus. Pavyzdžiui, šiame virtualaus krepšinio žaidime galima ne tik sėkmingai dėtį į krepšį, bet ir naudotis žaidimų automatais ar sukti laimės ratą. Žaidime, kurį gali nusipirkti ir nepilnamečiai, naudojama virtuali valiuta, o ją vaikai gali įsigyti už tėvų pinigus. Žaidimuose taip pat dažnai parduodamos virtualios lobių skrynios, kurios primena loteriją. Kuo daugiau skrynių įsigys vaikas, tuo tikimybė gauti norimą virtualų daiktą: ginklą, herojų, šarvus, žaidėjų korteles bus didesnė.
„Jeigu nori įdėti kažkiek pinigėlių, jeigu labai nori kažkokio daikto konkretaus tai tada dedi dar ir dar tų pinigėlių, kad gautum tai ko tiksliai nori. Ne visuose žaidimuose netgi yra galimybė įsigyti vieną objektą, reikia pirkti būtent tas skrynias“, – sako V. Mikelskas.
Kelios Europos valstybės jau ėmėsi veiksmų prieš tokius lošimų elementus. Pavyzdžiui, Belgija lobių skrynias jau laiko azartinių lošimų forma. Tiesa, Lietuvoje tokie žaidimų elementai yra leidžiami.
„Yra įvairių nuomonių. Vienos valstybės priskiria prie lošimų, kitos atsargiau žiūri į tą klausimą. Kad tokius žaidimus priskirti prie azartinių žaidimų įstatymo reguliavimo srities reikėtų keisti patį įstatymą“, – pasakoja Lošimų priežiūros tarnybos atstovas Arnoldas Dilba.
„Ar tai yra lošimas? Nenorėčiau sulyginti visai su lošimu. Tu niekada neloši iš galimybės laimėti pinigus, tu loši iš galimybės laimėti kažkokį daikčiuką žaidime“, – teigia V. Mikelskas.
Valstybės požiūrį į lošimus gali greitai pakeisti Seimo nariai. Tiesa, politikų nuomonės dėl tokių žaidimų išsiskiria.
„Jeigu atsiranda elementai, kurie leidžia savotiškai vilioti pinigus, prasilošinėti. Be abejo tokiu atveju reikėtų žiūrėti, kaip tą reglamentuoti“, – kalbėjo sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.
„Priklausomybė nuo žaidimų, mano supratimu, yra ne priežastis, o greičiau pasekmė ar simptomas socialinių problemų šeimoje, problemų mokykloje, emocinių sunkumų, izoliacijos. Aš tokius dalykus siūlyčiau spręsti nedraudžiant, o investuojant švietimą“, – sako Seimo narys Mykolas Majauskas.
Psichologai aiškina, kad tikrus pinigus kainuojančios virtualios žaidimų valiutos ar lobių skrynios vaikui gali turėti neigiamos įtakos. Lošimų priežiūros tarnybos duomenimis, užkietėję lošėjai kartais nurodo azartiniais žaidimais susidomėję per kompiuterinius žaidimus.
„Tuose žaidimuose retai bus nurodyta, kad tie, kurie eina lošti… Ten yra laisvalaikio praleidimo forma, maloni, kur ten daug susirenka, bet niekas tuose žaidimuose tikrai nesako, kad tai yra priklausomybė, didelė nelaimė, bėda“, – teigia vaikų psichologas Linas Slušnys.
Tiesa psichologai priduria, kad bet kokiai priklausomybei už akių gali užbėgti taisyklingas auklėjimas. Esą tėvai turi domėtis, ką vaikas veikia internete, kokius žaidimus žaidžia, galbūt net žaisti kartu su atžalomis.
