Šylant orui ir švelnėjant karantino sąlygoms vis daugiau tautiečių traukia į gamtą. Vieni, palikę automobilį atokiau, vaikštinėja pažintiniais takais, o štai kiti prie lankytino gamtos objekto bando kuo arčiau privažiuoti.
O miško keliuku dažnas ir greičio pedalą spusteli. Tad po automobilio ratais žūva gausybė roplių, kurie, taip pat pasiilgę šilumos, šliaužia pasišildyti ant to paties saulės įkaitinto kelio.
„Oras visiems sutampa geras- ir vieni nori išlįsti į gamtą, ir kiti į savo maitinimosi plotus. Ir ką mes norim paprašyti, kad vairuotojai būtų atidesni važiuodami automobiliais, kad lėčiau važiuotų, nes tada galima ir pastebėti, ir pristabdyti ir patys spėja pasitraukti, bet jeigu lekia greitai miško keliuku- tai nespėja žalčiukas pasitraukt“, – sako biologas Mindaugas Kirstukas.
Pasak specialistų, dažniausiai sutraiškomi mažieji, metiniai geltonskruosčiai žalčiukai. Kauno marių regioninio parko direkcijos biologas šiltą popietę vaikštinėdamas Rumšiškių miške Gastilonių pažintiniu taku, vedančiu prie įspūdingos storiausios Lietuvos pušies, per valandą suskaičiavo bent keletą sutraiškytų roplių jauniklių.
„Aš ten keliose vietose, net nepraėjau tuo visu maršrutu, bet mačiau penkis negyvus ir vienas ten visai šviežiai. Ypač karštom saulėtom dienom jų pikas būna. Ir pavasarį jie ir išbadėję būna, ir valgyt norisi, ir poravimosi metas prasideda – tai jie ir juda tada daugiausiai“, – pasakoja M. Kirstukas.
Tyvuliuojančio Paežerojaus pakrantės – žalčių buveinės. Šis ežeras netgi vadinamas Juoduoju dėl ypatingos vandens spalvos ir mistinės aplinkos, pasakojama, kad čia gyvena ir Žalčių karalius, dydžio sulig stulpu. Tik jo niekas nematė, o štai ramiausiai pietaujantį – dorojantį rupūžę suaugėlį, o kartais ir ne vieną – galima išvysti. Žmonės sako, kad žalčius čia matantys dažnai, deja, pastebintys ir daug žuvusių:
„Vasarą tai kaimynas pasakojo, kad plaukiojo kartu ežere, galvą iškišęs plaukiojo. Ir nemažai. Bet tokie būna jauni visai mažiukai. Tokių didelių kaip šitas tai nelabai.“
Išties metrinius saugusius žalčius tragiškas likimas po automobilio ratais ištinka gerokai rečiau. Jie greitesni. O štai nuo kitų pavojų saugosi net naudodami triukus.
Pasak zoologijos sodo specialistų, mažieji geltonskruosčiai tampa ne tik atsitiktinėmis žmogaus aukomis, bet ir kitų gyvių grobiu.
„Dažniausiai plėšriųjų paukščių grobis, kitų aplink gyvenančių žalčių, gyvačių, kaip sako kad žuvys nepažįsta savo vaikų, tai gyvatės taip pat – kanibalizmas yra įmanomas“, – teigia šaltakraujų gyvūnų skyriaus vedėja Alma Pikūnienė.
Žalčiai apipinti legendomis, senovėje žmonės juos ypač gerbė, laikė net namuose ir stengėsi neužgauti. Nes šie daug smulkiųjų graužikų sunaikina. Specialistai sako, nors nerimo ženklų dėl įprastų paprastųjų žalčių populiacijos mažėjimo ir nėra, juos saugoti derėtų,
„Šita rūšis yra pakankamai gusi, ir jai jokia grėsmė negresia, jį dažniausiai žmonės ir sutinka, bet jei mes būtume aidesni važiuodami miško keliukais, tai gyvūnų žymiai daugiau išliktų, be to ne tik žalčiams grėsmė bet ir varliagyviams, kurių yra daug nykstančių rūšių Lietuvoje – tai tas atidumas pasitarnautų mūsų faunai“, – kalbėjo A. Pikūnienė.
Bandant apsaugoti roplius nuo žūties visų šalikelių tvoromis aptverti neįmanoma, kad šie neprašliaužtų. Tad jau artimiausiu metu planuojama pastatyti informacinius stendus apie žalčių buveines, pamėgtas vietas ir migracijos kelius, tikimasi, kad lankytojai susipras ir miške elgsis atsakingai.
