Atstumas nuo Charkivo iki Rusijos sienos kone toks pat, kaip nuo Vilniaus iki Baltarusijos – keliasdešimt kilometrų. Dėl to, anot Charkivo valdžios, Lietuvos sostinei taip pat reikia investuoti į savo gynybą, kad išaušus juodai dienai, jeigu tokia būtų, pavyktų atsilaikyti.
Charkivas – antras didžiausias Ukrainos miestas. Jį Putinas tikėjosi užimti pirmiausia ir tą padaryti per kelias dienas. Tam pagrindo jis turėjo – miestas buvo laikomas prorusišku.
„Charkivas yra rusakalbis miestas, 95 procentai charkiviečių kalba rusiškai, bet dėl to mes netapome mažiau ukrainiečiais“, – sako Charkivo meras Ihor Terekhov.
Charkivą bandyta užimti ir 2014-aisiais per Maidano įvykius. Vadinamosios „tituškos“ – protestuotojais apsimetę prorusiški treninguoti ir tvirtai sudėti vyrukai – bandė užimti miesto administracijos pastatą.
„Čia buvo Maidano gynyba. Labai daug aktyvistų, faktiškai visas patriotinis Charkivas. Buvo ginamasi, deja, tuo metu „tituškos“ prasiveržė ir pasidarė toks koridorius – mušė, luošino, čia buvo labai baisi istorija“, – pasakoja Ukrainos Rados narys Igor Guz.
Vis tik, kaip tada, taip ir dabar, Ukrainos patriotai mobilizavosi, apginti miestą pavyko. Šiemet kariuomenei į pagalbą suskubo 10–15 tūkstančių charkiviečių.
„Rusai nesuprato, kad Charkivo miestas nelojalus jiems. Taip, mes lojalūs... mes taikūs žmonės ir mes norėjome draugauti su visais. Bet, kai įžengia į mūsų žemę, mes jokiu būdu nenorėjome tapti Rusijos Federacijos dalimi. Mes buvome, esame ir būsime Ukrainos miestu“, – tvirtina I. Terekhov.
Bet nuožmūs mūšiai užvirė kitose miesto vietose. Buvusios mokyklos pastate buvo įsitvirtinę elitiniai Rusijos kariai ir bandė išlaikyti šį pastatą užimtą, nes jis turi ir strateginę reikšmę visame Charkivo mieste. Vis dėlto, ukrainiečių pajėgos sugebėjo juos išrūkyti.
Miestas sugebėjo atsilaikyti ir dėl to, kad greitai pradėjo statyti barikadas. Kai kurios išlikusios iki dabar.
Stovi betoninis „gyvatukas“, kuris neleidžia sunkiajai technikai važiuoti dideliu greičiu, bet kokiu atveju, šitoje vietoje jie turi sulėtėti. Toliau stovi įtvirtinimai šaudymo pozicijoms. 2–3 užmaskuoti taškai. Pakankamai pigu, paprasta, bet labai efektyvu.
Būtent apie fizines kliūtis ir barjerus charkiviečiai siūlo pagalvoti ir Lietuvai, o ypač Vilniui. Mat Charkivas nuo Rusijos sienos nutolęs panašiai, kaip Vilnius nuo Baltarusijos – per keliasdešimt kilometrų.
„Tai visa sistema, kurią, kaip aš manau, būtina sukurti iš anksto, nepalikti vėlesniam laikui. Nedaryti to, kai jau prasideda atakos, kai prasideda agresija, būtina sukurti iš anksto“, – kalba I. Terekhov.
Aklinai užkirsti sieną palei Baltarusiją ir Rusiją, palikti tik kelius. Tai yra tai, ką galima daryti šiuo metu. Tai yra greitai, pigiai ir ramiai.
Nors visko ukrainiečiai neviešina dėl saugumo, bet neslepia, kad fizinėmis kliūtimis blokuoja kelius, tam pasitarnauja betono blokai, vadinamieji ežiai. Kai kurias pakeles užminavo, iškasė apkasus, įrengė priedangas šaudymo pozicijoms.
Ten, kur trūko žmonių, arba jeigu keliai buvo miškuose, juos tiesiog užpildavo, užkasdavo, kad jais tiesiog niekas negalėtų važiuoti. Kad atkirstų kelius, kuriais galima patekti.
Kad reikėtų fizinių įtvirtinimų Lietuvos pasienyje su Rusija ir Baltarusija, kalba ir kovojančius ukrainiečius apklausęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.
„Visi sako, kad net neturi būti diskusijų, jeigu jūs norite realiai ruoštis gynybai, fortifikacija yra vienas iš svarbių elementų. Tai nėra panacėja, bet tai yra elementas, kuris leidžia priešą sulėtinti ir jį sunaikinti“, – tvirtina nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.
Tiesa, nors vadinamajai fortifikacijai pritaria ir buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius, dabartinis vadas Rupšys anksčiau sakė, kad tai praėjusio amžiaus reliktas. Kasčiūnas sako, vadui galbūt derėtų pačiam gyvai pasidomėti Ukrainos patirtimi.
„Na, esu čia, esu Ukrainoje, ir matau viską savo akimis. Matyt, visiems reikėtų mums savo akimis pamatyti, kaip ukrainiečiai gynėsi ir kas lėmė, kad rusiško pasaulio kūrimas patyrė fiasko ir iš esmės pralaimi. Tai nėra XIX amžiaus reikalas, tai yra XXI amžiaus reikalai, susiję su mūsų visos Europos saugumu“, – tikina L. Kasčiūnas.
Iziume, priartėjus rusams, ukrainiečiai susprogdino tiltą per upę. Gamtinė kliūtis lėmė, kad net ir nedidelės Ukrainos pajėgos atsilaikė apie 25 dienas, kol rusai sugebėjo persikelti per šią upę. O kiekviena valanda, 2 ar 3, yra be galo svarbios.
Fiziniai įtvirtinimai ir kliūtys, esą svarbu ir dėl to, kad Lietuva, priešingai, nei Ukraina, nėra didelė valstybė. Sustabdyti rusus įsiveržusius 50 ar 100 kilometrų į šalį, vieną reiškia Ukrainoje, o kitą – Lietuvoje.
„Žvelgdami į mūsų patirtį turite ruoštis galimoms įvairioms situacijoms ir jas užkardyti. Tai svarbiausia“, – sako I. Terekhov.
Nepaisant Charkivo gynybos, pavojai išlieka. Net ir lankantis mieste TV3 žinioms, nuolatos girdėjosi artilerijos griaudėjimas tolumoje. Rusai nepaėmę miesto, dabar stengiasi pridaryti kuo daugiau žalos, ypač taikydamiesi į energetinius objektus. Charkieviečių laukia sunki žiema.
„Atstatoma katilinė, kad būtų šildymas žmonėms, urėdijos žmonėms tieks malkas. Nafta ir dujomis taip pat užsipildę 90 proc. savo rezervus ir apsirūpinę šiai žiemai, bet nežino kas bus toliau, ar bus toliau daužomi infrastruktūros objektai“, – pasakoja Seimo Energetikos komisijos pirmininkas Justinas Urbanavičius.
„Praktiškai dauguma miestiečių jau grįžę yra namo, suprantama, kad ne į visus namus, kai kuriuos teks nugriauti, bet miestas yra paruošęs daugiabučius, bendrabučius, kuriuose galės žmonės gyventi, kurie neturi namų. Apie 150 tūkst. žmonių neturi namų, jų namai yra sugriauti“, – kalba Seimo vicepirmininkas Paulius Saudargas.
Ukrainoje apsilankę politikai sako bandysiantys kviesti kariaujančius ukrainiečius ir į Seimo komitetus – kad šie savo patirtimi pasidalintų su kuo daugiau mūsų politikų.
