Artimieji ir kolegos nešini baltų gėlių žiedais vienas po kito eina į Šventų Jonų bažnyčią atsisveikinti su istoriku, profesoriumi Edvardu Gudavičiumi. Nacionalinės mokslo premijos, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gudavičius mirė eidamas 91 metus.
Profesorius apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi. Taip pat Vytauto Didžiojo ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.
Kolega istorikas Alfredas Bumblauskas Gudavičių vadina mokytoju iš didžiosios raidės. Gudavičiaus indėlis į Lietuvos istoriją neišmatuojamas ir jo netektis – didžiulis praradimas istorijos mokslui.
„Po 1990 metų, tas trisdešimtmetis, kai kuriuo kampu, galime pasakyti, kad gyvenome Gudavičiaus epochoje. Jisai surado Mindaugines savo habilitacijoje, jisai surado Švento Brunono Bonifacijaus misiją, kas pagrindu tapo Lietuvos tūkstantmečio idėjai. Tuos dalykus visuomenė laisvai žino“, – sako istorikas Alfredas Bumblauskas.
Liepos 6-oji – valstybine švente ir Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo diena pripažinta būtent dėl Gudavičiaus istorinių paieškų.
Profesoriaus kolegos sunkiai renka žodžius ir su ašaromis akyse prisimena neeilinę asmenybę.
Istorikas Alvydas Nikžentaitis pamena tas dienas, kai dirbdamas Istorijos institute kartu su Gudavičiumi sėdėjo viename kabinete.
„Kad aš tapau profesionaliu istoriku esu dėkingas Gudavičiui ir toms begalėm valandų, kurias skyrė man, tiesiog elementariai mokydamas istorinio mąstymo, aiškindamas daugybę dalykų. Ir aš nelabai randu analogų tarp tokio kito akademinio mokytojo, kuris tiek daug dėmesio skirtų savo studentams ir būtų mylėjęs žmones“, – sako istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Profesorių Gudavičių buvę jo studentai prisimena ne tik kaip didį istoriką, bet ir nuoširdžią, geranorišką asmenybę. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanė pasakoja, kad dėl istorijos pažinimo profesorius studentams atverdavo ir savų namų duris.
„Net ir tada, kai aš studijavau prieš Nepriklausomybę profesorius iš tiesų sugebėjo rasti labai laisvą ir labai draugišką atmosferą, ką iš tikrųjų studentai labai vertino. Juo labiau kad ir tos paskaitos vykdavo tiek universitete, tiek pas jį namuose. Tai visi mes prisimename išties tą be galo jaukią atmosferą ir nepaprastą gylį“, – teigia kultūros istorikė Loreta Skurvydaitė.
„Jis tiesiog darė tai, kas jam atrodė svarbiausia, rodė mums dėmesį, dalinosi išmintimi ir dovanojo tą bendrystės jausmą. Ko daugiau gali norėti. Ir kai likau universitete dirbti kartu su juo visi susitikimai su šiuo profesoriumi buvo eilinės ir kartu neeilinės gyvenimo pamokos“, – kalbėjo kultūros istorikas Aurimas Švedas.
Atsisveikinti su velioniu rytoj iki pietų bus galima Šventų Jonų bažnyčioje. Profesorius Gudavičias bus laidojamas Antakalnio kapinių menininkų kalnelyje. Išlydėjimas prasidės 13 valandą.
