Tačiau žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas sako, kad aplinkosauginių reikalavimų ir taip užtenka. O štai, anot ūkininkų, tvari žemdirbystė ir jos produkcija žmonėms kainuos brangiau.
Uždrausti žemdirbystę durpynuose, apriboti mineralinių trąšų naudojimą, apsaugoti visas daugiametes pievas – tokius reikalavimus aplinkosaugos aktyvistai kelia politikams, kuriantiems Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą.
Bet valdininkai aplinkosaugininkų klausyti nenori ir, anot aktyvistų, dėl grūdų augintojų lobistų spaudimo, jų pasiūlymus iš plano išėmė. Tad aktyvistai kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus prašydami nustoti remti taršų ūkininkavimą Lietuvoje.
„Kai mes pasieksime tą laiką, kai, tarkim, biologinė įvairovė kritiškai sunyks iki to, kad nebegalės atsistatyti, mes galime spėlioti, bet turbūt, kad nusimatys krizė. Tai potencialiai galėtų būti net gi grėsmė pačiam žemės ūkiui. Tai yra pats žemės ūkis. Jeigu, tarkime, sunaikiname dirvožemį, tai patys ūkininkai gali tikrai nebegalėti pasigaminti tos produkcijos“, – sako aplinkosaugos ekspertė Karolina Gurjazkaitė.
O dirvožemio būklė, anot mokslininkų, Lietuvoje prastėja. Vis didėjantys ariami plotai kartu su derlingu dirvožemio sluoksniu yra išpustomi. Dirvožemio būklę blogina ir kasmet pilamos tonos trąšų.
„Dirvožemio būklės prastėjimas, visų pirma, atsilieps eiliniam vartotojui, kuris perka tą pačią paprasčiausią, standartinę produkciją, nes jeigu dirvožemio būklė prastėja, reiškia reikia daugiau gerinančių medžiagų. Reikia daugiau trąšų, reikia daugiau augalų apsaugos priemonių. Visa tai finansiškai atsiliepia“, – teigia Vilniaus universiteto mokslininkas Jonas Volungevičius.
Dėl žemės ūkio veiklos prastėja ir vandens telkinių kokybė. 42 procentai upių, ežerų, tvenkinių dėl žemės ūkio veiklos yra blogos būklės, kai prieš dešimtmetį šis skaičius buvo kone perpus mažesnis. Viena pagrindinių to priežasčių – tręšimas. 70 procentų azoto prietakų į vandens telkinius patenka iš žemės ūkio šaltinių. Pasak specialistų, vandens telkinių kokybė prastėja, nes intensyvėja žemės ūkis.
„Mineralinėmis trąšom dabar niekaip nėra reglamentuojamas ir ta prasme nei kiekis, galima pilti kiek nori, nei ten kažkokie laikotarpiai. Kitas dalykas. Tas atsiskyrimas gyvulininkystės ir augalininkystės. Gyvulininkystės ūkiai stambėja ir daug to mėšlo, srutų jie turi kažkur lokaliai ir neapsimoka išvežti toli, gal kokie 5 kilometrai ir jie būtent tada, linkę pertręšti tas dirvas aplinkui“, – nurodo Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas Svajūnas Plungė.
Tiesa, žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas žada mineralinių trąšų naudojimą sumažinti ir įvesti privalomuosius tręšimo planus. Tačiau, anot ministro, ne visi aktyvistų reikalavimai plane turi būti ir mano, kad aplinkosauginių saugiklių užtenka.
„Įvedame naują dalyką, naują saugiklį ir labai stiprų. Tai apsaugos juostos prie melioracijos griovų ir tai pirmiausia yra paviršinio vandens kokybei labai svarbus sprendimas. Kitas dalykas yra tai pačiai biologinei įvairovei, nes tai didina kraštovaizdžio įvairovę ypatingai ariamuose, dideliuose plotuose“, – sako ministras.
„Kad vietoj to, kad mes iš tikrųjų atstatytumėm tuos kraštovaizdžio elementus. Mes iš tikrųjų turėsime, taikysime vadinamas „green washing‘o“ praktikas, tai lietuviškai sakant, žaliojo smegenų plovimo, tai visokius tarpinius pasėlius, ryselius, posėlius ir panašiai. Tai nėra kraštovaizdžio elementai. Tai yra geros praktikos, bet tai nėra biologinės įvairovės apsaugai tarnaujančios priemonės“, – oponuoja aplinkosaugos ekspertė Karolina Gurjazkaitė.
O ūkininkai sako, kad bet kokie papildomi aplinkosauginiai reikalavimai atsilieps gyventojams ir jų piniginei.
„Jei didėja gamybos kaštai, neišvengiamai tada didės ir maisto kaina. Trumpuoju laikotarpiu tai gali būti tai, kad tai bus tiesiog ūkiams labai nepakeliama, nes jie tiesiog aukos tikriausia pelną, o ilguoju periodu tie dalykai persikels ant vartotojų pečių“, – tikina Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Raimundas Juknevičius.
Žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginio plano įgyvendinimui per 5-erius metus bus skirta per 4 milijardų eurų Europos Sąjungos lėšų. Pasak aplinkosaugos aktyvistų, šie pinigai turėtų padėti žemės ūkiui pasiekti tvarumo standartų, nes tai tiesiogiai susiję su aplinkos kokybe ir žmonių sveikata, o su dabartiniu planu šios problemos tik gilės.
