Jos neslepia, kad karantino laikotarpis buvo ypač sunkus, teko gyventi vien iš savo santaupų, o dabar klientų irgi mažiau, nes visi stengiasi taupyti.
Pašnekovės atskleidžia, kad yra dariusios įvairių tatuiruočių: ornamentų, minimalistinių, Lietuvos, baltų ar taikos simbolių. Kai kurios neslėpė, kad yra tekę daryti ir garsiąją frazę apie rusų laivą bei tatuiruotes ant lytinių organų.
Anot jų, nėra kvailų tatuiruočių, tačiau niekada nedarytų rasistinių, nacistinių ir panašių. Tačiau viena meistrė pripažino, kad tatuiruotės, dėl kurios, jos nuomone, būtų gailimasi ateityje, ji nedarytų.
Pastarieji metai buvo sunkūs – gyveno iš santaupų
„Odos Ritualas Tattoo“ meistrė Kristina pasakoja, kad prieš du metus, kai užpuolė pandemija, ji su kolegėmis pradėjo kurti savo naują saloną. Ji neslepia, kad tuo metu labai bijojo, kad nebus daug klientų, nes buvo išėjusios iš kito salono, kur jau buvo sukurta „auditorija“, nuolatinių klientų ratas.
„Bet, pasirodo, viskas buvo atvirkščiai – kai buvo galima dirbti, žmonės džiaugėsi, buvo išsiilgę tatuiruočių ir bendravimo, o kai kurie klientai labai apsidžiaugė, kad atidarėme savo studiją.
Tai truko kelis mėnesius iki kitų pandeminių suvaržymų. Vėliau klientų auditorija rimo ir tai puikiai suprantama, nes tatuiruotės yra tikrai ne pirmo būtinumo prekė, ypač pandemijos akivaizdoje“, – prisimena Kristina.
Anot jos, didžiausias klientų šuolis buvo šių metų vasario mėnesį, tačiau po įvykių Ukrainoje visi staiga atšaukinėjo savo vizitus nuo vasario iki liepos mėnesio: „Turėjau vos po kelis klientus per mėnesį. Ir šį laikotarpį gyvenau tik iš savo santaupų, labai džiaugiausi, kad nepaisant karštų orų liepos mėnesį atsirado daugiau klientų, nes, prisipažinsiu, mano santaupos jau baiginėjosi...“
Pašnekovė atvirauja, kad sunku sumokėti už būsto nuomą, komunalinius, maistą, kurą, studijos nuomą ir t.t., kai nėra klientų. Tačiau, jos teigimu, dar sunkiau buvo emociškai, nes jai, be klientų ir užsakymų trūko veiklos, buvo psichologiškai sunku.
„Žinoma, pasidžiaugiau liepos mėnesiu, tačiau vėl klientų mažėja, nes dabar visi kalba apie ateinančią krizę“, – kalba tatuiruočių meistrė.
300 eurų už tatuiruotę – normalu, nes ji – visam gyvenimui
Trys iš keturių tatuiruočių meistrių atskleidė, kad minimali tatuiruotės kaina prasideda nuo 50 eurų. Kitur – minimali kaina prasideda ir nuo 80 eurų.
„Kaina priklauso nuo eskizo, jo detalumo, stiliaus, dydžio ir kūno vietos, kurioje bus tatuiruotė“, – sako „Ugnės Tattoo Art“ studijos savininkė ir tatuiruočių meistrė Ugnė.
Anot jos, klientai tatuiruotėms išleidžia labai skirtingai – vieniems atrodo brangoka 80 eurų, kitiems sumokėti 300 eurų ir daugiau yra normalu.
Ugnės nuomone, žmonės, kurie negaili pinigų tatuiruotei, supranta, kad moka už kokybę – vis dėlto tatuiruotė išliks visam gyvenimui. Ji pamini, kad jaunesni klientai dažnai linkę daryti mažesnes tatuiruotes už mažesnę kainą, tačiau lankosi dažniau.
Tatuiruočių meistrė tikina, kad kainų nekelia, bet rečiau daro konkursus, kuriuose galima gauti tatuiruotę su nuolaida ar net nemokamai: „Žinoma, neatmetu šios galimybės, nes dabartinė infliacija vienaip ar kitaip liečia mus visus“.
Ypač didelė konkurencija
„Santaka tattoo“ atstovė irgi pamini, kad pandemijos metu tatuiruoti nebuvo galima, tad pastarieji keli metai buvo gan įtempti.
Ji priduria, kad suprantama, jog kainoms augant žmonės rečiau renkasi leisti pinigus, kur nėra būtina.
O „Ugnės Tattoo Art“ studijos savininkė ir tatuiruočių meistrė Ugnė sako, kad paklausa atrodo stabili, bet iškyla kita problema – ženkliai padidėjo pasiūla.
„Vis daugiau žmonių nori užsiimti šiuo amatu, tad konkurencija išties nemaža“, – teigia pašnekovė.
Tatuiruočių meistrė Ingrida sako, kad darbo prasme skirtumo dėl pandemijos ar karo nepajuto – paklausa išliko daugmaž ta pati. Ji įsitikinusi, kad žmonės nori reikšti mintis, turėt saviraišką, o tatuiruotės jiems tai leidžia.
Prasidėjus karui ėmė tatuiruotis taikos simbolius
„Ugnės Tattoo Art“ studijos savininkė nurodo, kad žmonės darosi įvairiausių stilių tatuiruotes, todėl vieno išskirti negali. Vis tik ji priduria, kad rečiausiai tatuiruotes darosi ant ypač matomų vietų: kaklo, plaštakų, veido srityje.
„Lietuvos, ypač baltiški simboliai ir ornamentai – populiarūs visada. Nesenai dariau Gediminaičių stulpus su žalčiu. Prasidėjus karui atsirado norinčių skambių frazių tatuiruočių. Taip pat padažnėjo taikos simbolių tatuiruočių (pvz., balandis).
Nesenai klientei, kilusiai iš Baltarusijos, gyvenančiai ir dirbančiai Lietuvoje, dariau taikos simbolį balandį, taip pat laukų gėles, tipiškas Baltarusijos gamtai, kaip taikos simbolį ir viltį, kad Baltarusija grįš prie šaknų, kad neišvengiamai ateis diena, kai šalyje bus taika ir laisvė“, – patirtimi dalinasi Ugnė.
Ji neslepia, kad jeigu idėja jai atrodo labai kvaila, dėl kurios žmogus galbūt gailėtųsi ateityje, ji tatuiruotės nedaro.
Tatuiruotės ant lytinių organų ir skambioji karo frazė
O tatuiruočių meistrė Ingrida nemano, kad yra kvailų tatuiruočių – tai skonio reikalas.
„Esu dariusi tiek ant lytinių organų, tiek ant veido, kur, aišku, rečiau renkasi žmones darytis. Bet niekada nedaryčiau įžeidžiančių tatuiruočių, kaip rasistinių, nacistinių ir pan.“ – pasakoja mergina.
Ji pasidalina, kad teko daryti patriotiškų tatuiruočių, bet dėl karo Ukrainoje itin padidėjusios šios tematikos augimo ji nepastebėjo.
„O užrašą „Ruskij karablia – idi n*“ teko daryti keletą kartų, nes šis užrašas daug kam tampa ne pažodžiui suprantamu, o kaip aforizmas gyvenimo sunkumams“, – pamini Ingrida.
Pašnekovė pastebi, kad dažniausiai klientai renkasi nespalvotas idėjas. Ji priduria, kad jos darbai – gana minimalistiniai, todėl 95 proc. klientų yra moterys.
Pinigai už tatuiruotę – Ukrainos fondams
Meistrės Kristinos teigimu, vyrai dažniausiai yra linkę darytis didesnes tatuiruotes arba projektus, kur dominuoja realistiškos arba ornamentinės tatuiruotės.
Lietuviškų ar baltiškų simbolių taip pat dažniau nori vyrai, bet, pasak jos, pasiskirstymas tarp lietuviškų simbolių yra lygiai toks pat, kaip ir tarp kitų populiaresnių, pavyzdžiui, vikingų, egiptietiškų simbolių.
O kiekviena moteris, anot meistrės, turi savitą skonio pajautimą: vienos nori švelnesnių, kitos grubesnių tatuiruočių, vienos nori labai minimalistinių, kitos nori viso kūno projekto, taigi tarp moterų yra didesnė įvairovė, reikia daugiau fantazijos, niekad nenuobodu:
„Todėl visai džiaugiuosi didesne moteriška auditorija. Nors nenurašau ir vyrų, labai patinka dirbti ir su vyrais! Nes jie dažniau pasitiki manimi kaip menininke ir leidžia daugiau daryti „pagal save“, labiau atsipalaiduoja.“
Kristina papasakoja, kad prasidėjus karui darė tatuiruotes „už dyką“, kai ištatuiravus žmogų šis pinigus už tatuiruotę pervesdavo Ukrainos fondams.
Viena įdomesnių tatuiruočių – sūrelis
„Santaka tattoo“ studijos atstovė irgi sako, kad kiekviena tatuiruote yra savotiškai graži, todėl ji nėra mačiusi ar susidūrusi su „kvaila“ tatuiruote: „Dažniau būna įdomios kaip, pavyzdžiui, sūrelis – vaikystės skanėstas, vienas iš pirmųjų sūrelių“.
Anot jos, dažnai tatuiruotes yra daromos randų dengimui, tad ir eskizai yra piešiami, kad uždengti kažką, ko nesinori matyti.
Pašnekovė nepamena, kad būtų buvę neadekvačių tatuiruočių dėl Ukrainos karo, tačiau yra ukrainiečių, kurie tatuiruojasi salone.
