„Pieną turime parduoti, o ne atiduoti. Sako: išpilsime, padalinsime... Nieko iš to nebus. Kažkada prie Seimo vežėme... Mums reikia gauti pajamas, gauti kainą, kad padengtume savo išlaidas“, – penktadienį Socialdemokratų partijos diskusijoje su pieno rinkos atstovais teigė J. Valionis.
„Na, ir kas, kad šiandien išpila tą pieną ant lauko, jis pats (ūkininkas – BNS) nukenčia, nes jam reikės rytoj už praėjusius metus, kadangi jie buvo pelningi, sumokėti. Mums reikia šnekėti, kad mokesčių mažiau mokėti, nuo 15 proc. gal grįžti prie 5 proc., kad valstybė sumažintų (pelno mokestį – BNS) “, – teigė jis.
J. Vailionis tekino, kad rudenį Latvijoje pradėsianti veikti nauja pieno perdirbimo gamykla irgi gali pakoreguoti Lietuvos pieno rinką.
„Dar kita grėsmė pas mus kyla, nes rugsėjį ar kada Latvijoje, prie pasienio su Estija pasileis didelė gamykla, kuri perdirbs tūkstantį tonų. Dabar mes žinome, kad pagaminame 100 tūkst. tonų pieno per mėnesį, o atsivežame beveik 47 tūkst. tonų. Galvokime apie tai. Mūsų pieno kiekio gamyba mažėja, jeigu tie estai-latviai atsiims tą pieno kiekį, kas darysis?“ – kalbėjo Pieno gamintojų asociacijos vadovas
Vidutinių pieno ūkių asociacijos pirmininkės Renatos Bernatonienės teigimu, raginimai ūkininkams kooperuotis ir reikalauti iš perdirbėjų mokėti didesnes kainas už žaliavinį pieną yra neefektyvūs. Pasak jos, kai kurie kooperatyvai, patys nuveždami pieną iki gamintojų vartų, gauna mažiau.
„Jie gauna mažesnę kainą negu kad pieninė atvažiuoja į ūkį. Matau, kad čia kažkoks perdirbėjų interesas, kad nesivienytų ūkiai“, – skundėsi ji
J. Valionio teigimu, ūkininkams dabar iš galutinės litro pieno kainos tenka 23-26 proc., prekybininkų dalis siekia 29-40 proc., visa kita – perdirbėjų ir valstybės dalis.
Šios savaitės pradžioje pradėję protesto akcijas prie prekybos centrų ir perdirbimo įmonių pieno gamintojai prašo teisingiau diferencijuoti žaliavinio pieno kainas, yra nusiteikę savo produkcija prekiauti patys, jei būtų atlaisvinti suvaržymai.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas yra sakęs, kad dėl sparčiai mažėjančių žaliavinio pieno kainų kenčia tiek smulkūs, tiek didesni ūkiai. Pasak jo, smulkiaisiais pieno gamintojais galėtų pasirūpinti savivalda, o stambesniems galėtų padėti perdirbėjai – jie ilgainiui patys patirtų nuostolių, jei gamintojai neišgyventų.
