Pradėkime nuo pasiekimų. Dažnai yra sakoma, kad mažai uždirbantis turi nemokėti mokesčių apskritai arba labai mažus ir pateikiamas klaidingas motyvas – jis neturi iš ko mokėti. Taip, tame šiek tiek logikos yra, bet mąstant per rizikos prizmę, paaiškinimas yra kitoje vietoje. Mažai uždirbančiam žmogus greičiausiai neturi kvalifikacijos ir jo šansai pasididinti atlyginimą yra taip pat maži, tačiau lygiagrečiai jam yra milžiniška rizika praradus darbą apskritai netekti pajamų, o susirasti darbą yra labai sunku, nes konkuruoja su daug panašių žmonių. Taip pat šio žmogaus rizika yra aukšta, nes tikėtina, kad santaupų jis neturi taip pat.
Daug pasiekęs ir aukštą kvalifikaciją turintis žmogus, kuris gauna didelį atlyginimą, turi daug mažesnes rizikas ir dėl to į biudžetą gali prisidėti daugiau. Visų pirma netekus darbo, jo galimybės susirasti kitą yra itin didelės. Antra, tikėtina jis turi santaupas ir yra saugus. Būtent, todėl šiuo metu taikomi progresiniai mokesčiai tiek mokesčio aspektu, kai virš 60 VDU (apie 100 tūkst. eurų per metus prieš mokesčius) gaunantis žmogus pradeda mokėti 32 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) vietoje 20 proc., tiek ir pensijos atžvilgiu, nes daug uždirbančiam pensija proporcingai nedidėja. Klausimas ar tarifai teisingi, tačiau šioje vietoje reikia suvokti rizikas ir galimybes mokėti. Aukštą kvalifikaciją turintis žmogus lengvai susiras darbą.
Lygiai taip pat skiriasi ir rizikos vykdant skirtingas veiklas. Žmogus, kuris dirba samdomą darbą, ateiną į aprūpintą darbo vietą su aiškia funkcija, kurią turi atlikti per užbrėžtą laiką. Tokio žmogaus rizika negauti atlygio ar pasiekti rezultato yra maža. Susirasti darbą skiriasi pagal kvalifikaciją apie ką jau aptarėme. Pagal darbo santykius dirbantis žmogus gali mokėti didesnius mokesčius, nes jo rizika mažesnė.
Lygiagrečiai verslą vystantis ar individualią veikla užsiimantis žmogus turėtų mokėti mažesnius mokesčius ne dėl to, kad jis neturi atostogų, kaip dažnai klaidingai aiškinama, nes jis gali sukaupti lėšas savo atostogoms pats planuodamas, bet dėl to, kad rizikos laipsnis yra skirtingas lyginant su tuo, kuris dirba samdomą darbą. Rizikuojama negauti užsibrėžto rezultato bei prarasti valdomą kapitalą. Remiantis 2021 metų JAV darbo santykių statistikos departamento duomenimis, per pirmus 5 metus bankrutuoja 52 proc. verslų. Per pirmus metus daugiau nė kas penktas verslas krenta, kai 10 metų išgyvena tik trečdalis.
Patyrus bankrotą yra gerokai sunkiau atsitiesti nei susirasti kitą darbą, tačiau patyrus sėkmę toks žmogus visuomenei sugrąžins daug daugiau nei kelio pradžioje būtų nuožmiai apmokestintas – kurs darbo vietas ir naujus mokesčių mokėtojus. Lygiai taip pat skirtingi mokesčiai dėl skirtingos rizikos turi būti taikomi ir skirtingoms verslo formoms – individuali veikla, smulkus verslas ar akcinė bendrovė. Kapitalo, individualios veiklos ir darbo mokesčiai gali būti artinami, tačiau jie neturi būti visiškai panašūs.
Suvokus rizikos prizmę galima ramiai pereiti prie diskusijos apie tarifus ir kokie jie turi būti, tačiau aiškinti kad pajamos yra visos vienodos nėra tinkama. Tam, kad nusistatyti teisingesnius ar gerai atrodančius tarifus reikia ilgos ir stiprios diskusijos, taip kaip buvo su darbo kodeksu. Jau daugelis pamiršo, kokia sunki diskusija buvo tarp dirbančių, jas vienijančių profesinių sąjungų, įmonių ir valdžios. „Iššiepti dantys“ buvo suspausti ir labai sunkiai, bet naujas darbo kodeksas buvo priimtas ir šiuo metu jokių klausimų nebekelia. Taip ir šį kartą – gal reikia paaukoti metus diskusijai, bet apgludinus nesutarimus priimti pasvertą mokestinį sprendimą.
