Statistikos departamento duomenimis, 2007 m. Lietuvoje buvo daugiau nei 230 tūkst. registruotų ūkių, 2020 m. – 132 tūkst. Daugiausia iš mūsų horizonto išnyko smulkių ūkių. Iš mūsų agropolitokos formuotojų dažnai girdisi kalbos, kad svarbu remti vidutinius ir šeimos ūkius, investuoti į mažus, tačiau inovatyvius ūkius.
Tačiau realybėje kuo toliau, tuo labiau žemė koncentruojasi stambių ūkininkų, bendrovių rankose. Jau kuris laikas vyksta pasitarimai, kaip taisyti žemės įsigijimo įstatymą, Civilinį kodeksą, kad ūkininkai ir bendrovės neturėtų valdyti daugiau nei 500 ha su atskiromis išimtimis. Tačiau išmokta įstatymą apeiti ir išimtis pritaikyti taip, kad jos tapo taisyklėmis.
Įstatymas – „kiauras“
Kai prieš dvi savaites į sostinę riedėjo protestuojančių ūkininkų traktoriai, Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM) buvo aptarinėjamas žemės įsigijimo įstatymo projektas. Aplinkos ministerija (AM) ir ŽŪM sutaria, kad žemės ūkio paskirties žemės ribojimas neveikia, todėl jau kuris laikas bando lopyti įstatyme paliktas landas, kuriomis išmoko naudotis suinteresuoti asmenys, savo rankose sukaupę didelius žemių masyvus.
ŽŪM viceministras Donatas Dudutis sakė, kad siekiama išlaikyti pagrindines dvi kryptis – palaikyti ir stiprinti šeimos ūkius bei neleisti perteklinio ūkių stambėjimo. Pasak jo, siūlomi sprendimai, kurie užkardytų žemės oligarchizaciją, užtikrintų šeimos ūkių tęstinumą, panaikintų trikdžius, su kuriais jie susiduria.
Žemdirbių protesto organizatorės Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininko Igno Hofmano minėtame pasitarime nebuvo, tačiau jis neslėpė, kad minėtas įstatymas – „kiauras“.
„Aš pasakysiu savo, kaip Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) atstovo, poziciją, nes nežinau, ar galiu ją laikyti suderinta su visa LŽŪT. Įstatymas „kiauras“, jis neveikia. Taip yra todėl, kad nėra aiškaus ir konkretaus susietųjų asmenų išaiškinimo, tai liečia fizinius ir juridinius asmenis. Kol to nėra, labai sunku sudėlioti viską taip, kad įstatymas veiktų“, – pripažino I. Hofmanas.
Pasitikėjimo deklaracija
Jis taip pat priminė, kad kiekvieną kartą įsigyjant žemę reikia užpildyti deklaraciją, kurioje būtina nurodyti, kiek iki šiol valdai žemės. Tačiau jei niekas nepateikia skundo, šio dokumento niekas netikrina.
Anot jo, tokį dokumentą, nurodantį apie pirkėjo nuosavybės teise valdomą žemę, turėtų parašyti ne perkantysis žemę, o Registrų centras.
„Dabar viskas „ant pasitikėjimo“. Jeigu niekas deklaracijos neapskundžia, realiai jos niekas netikrina“, – pripažino I. Hofmanas.
Nori platesnės diskusijos
Dar praėjusių metų pabaigoje ŽŪM viceministras Donatas Dudutis pateikė pirminius siūlymus, kaip spręsti kylančius žemės ūkio paskirties žemės valdymo, naudojimo, disponavimo ja klausimus. Siūloma keisti Civilinį kodeksą ir Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymą. Patikslinus minėtų įstatymų nuostatas būtų panaikinta galimybė įsigyti didesnį žemės ūkio paskirties žemės plotą, nei leidžiama sudarant juridinio asmens akcijų perleidimo sandorį, kai parduodama mažiau nei 25 proc. juridinio asmens akcijų.
Paklaustas, ar sutiktų su tokiu siūlymu, jis pabrėžė, kad tam reikalingos platesnės diskusijos, nes tai gali sukelti nepageidaujamų teisinių pasekmių.
„Teko padiskutuoti šiuo klausimu su kitomis interesų grupėmis ir išgirdau, kad gali būti problemų dėl kitų teisės aktų. Tačiau sandorio fiksavimas nuo pirmos akcijos yra svarstytinas variantas“, – tikino I. Hofmanas.
LŽŪT pirmininkas pripažino, kad Žemės įsigijimo įstatymas – įsisenėjusi problema. Tai, kad šis klausimas nebuvo įtrauktas tarp kitų ūkininko reikalavimų proteste, lėmė LŽŪT bendras sutarimas, mat buvo nutarta kelti šiandieną „degančius“ reikalavimus.
„LŪS kiekvienoje savo rezoliucijoje parašo šį klausimą, tačiau vis pritrūksta politinės valios tai sutvarkyti. Problema sena, gal todėl ji ir neatsidūrė tarp kitų reikalavimų“, – sakė LŽŪT pirmininkas.
Paklaustas, jei ūkininkams tektų sugrįžti į Vilnių pratęsti protesto akciją, ar Žemės įsigijimo įstatymas galėtų atsidurti jų darbotvarkėje, I. Hofmanas neatmetė tokios galimybės. Tiesa, prieš tai viskas turėtų būti suderinta su likusiais LŽŪT nariais.
Kokia LŽŪT narės Lietuvos grūdų augintojos asociacijos (LGAA) nuomonė šiuo klausimu – VL sužinoti nepavyko. LGAA pirmininkas Aušrys Macijauskas į skambučius neatsakė, o asociacijos administracijos direktorė Jurgita Jankauskienė prašė klausimus pateikti raštu. Gavusi klausimus, galiausiai į juos atsakyti nesutiko, argumentuodama, jog tai vidinis asociacijos sprendimas.
Problema įsisenėjusi
Tuo metu susisiekus su LGAA tarybos nariu Audriumi Vanagu, jis buvo kalbesnis. Jis Mažeikių krašte užsiima augalininkyste, vadovauja Lietuvos „No-Till“ asociacijai. Spaudoje rašyta, kad jis dirba maždaug apie 500 ha ūkyje. Pasiteiravus, kiek iš viso turi nuosavos žemės, jaunasis ūkininkas tikslių skaičių atskleisti nepanoro, tik pabrėžė, kad tikslus hektarų skaičius – toli iki maksimalios 500 ha ribos. Pašnekovas neslėpė, kad aplink Mažeikius rasti laisvų žemės sklypų ne taip paprasta.
Anot A. Vanago, žemės įsigijimo klausimas – įsisenėjusi problema, apie kurią kalbama metai iš metų. Dėl šio įstatymo pakeitimo diskusijose su ŽŪM ir AM jis pats nedalyvauja, tačiau, anot jo, LŪS savo pastabas yra išsakiusi, apie tai diskutuota ir tarp LGAA narių.
„Neįsivaizduoju, kodėl dabar keliamas „kipišas“ dėl to, kad įstatymas priimtas, tik jis neveikia. Tai akivaizdu. Jeigu toliau kursime naujus įstatymų pakeitimus, bet jie neveiks, žemės įsigijimo klausimas nebus išspręstas“, – sakė A. Vanagas, pabrėždamas, kad turi būti sukurtas kontrolės mechanizmas, užtikrinantis, kad žemės įsigijimo įstatymas pradėtų veikti.
Nuomojamos žemės neįperka
Rokiškio rajone ūkininkaujantis Petras Šiaučiūnas, socialiniame tinkle „YouTube“ kuriantis savo ūkio vaizdo tinklaraštį, kurį stebi daugiau kaip 68,5 tūkst. vartotojų, taip pat neslėpė nusivylimo, kad žemes kas nori ir gali perka neribotai.
„Pažiūrėkite į didžiąsias žemės ūkio bendroves. Aišku, kad įstatymas neveikia. Aš pats deklaruoju 220 ha, o nuosavos žemės turiu 40 ha. Jaučiasi masto politika – kuo didesnis esi, tuo galingesnis. Aplink Rokiškį jau beveik neįmanoma įsigyti žemės.
Pasikalbu su žemių savininkais, iš kurių nuomojuosi žemę. Jie siūlo pirkti ją už 5 tūkst. Eur/ha. Bet man tai per didelė kaina“, – atvirai kalbėjo P. Šiaučiūnas.
Jis, kaip ir daugelis kitų ūkininkų, dalyvavo rengtame proteste ir nustebo, kad tarp šešių reikalavimų nebuvo žemės įsigijimo ribojimo klausimo. Jis svarstė, kad protestui galbūt vadovavo stambūs ūkiai ir dėl to šis klausimas neatsidūrė darbotvarkėje.
„Viskam vadovauja stambūs ūkininkai. Ir protesto organizatoriai stambūs ūkininkai, ir valdžioje sėdi stambūs žemvaldžiai. Juk jie sau blogai nedarys. Aš pats neturiu kompetencijos dalyvauti vykstančiose diskusijose dėl žemės pirkimo įstatymo.
Galiu tik pasakyti, kad įstatymas neveikia. Tai tokios pat pasakos, kad yra ribojimas tiesioginėms išmokoms“, – dėstė ūkininkas P. Šiaučiūnas.
Nekąs į maitinančią ranką?
Tauragės krašte ūkininkaujantis jaunasis ūkininkas Eimantas Eigirdas daugiausia verčiasi pieno gamyba, dirba apie 20 ha žemės. Jis atviras: žemės į kapus nenusineši, todėl būtų teisinga, jeigu numatyta maksimali riba, iki kurios galima turėti žemės, pradėtų veikti. Jis laikosi pozicijos, kad žemės ūkio paskirties žemės ne Lietuvos piliečiai neturėtų įsigyti.
„Tie užsieniečiai, kurie jau turi įsigiję žemės, iš jų ji turėtų būti atimta. Ir be karo mes galime prarasti savo valstybę. Valstybė tik ant popieriaus – ne valstybė. Mes privalome turėti savo žemę, kuri priklauso Lietuvos žmonėms. Sutinku, kad žemei įsigyti turėtų būti numatyta 500 ha riba. Nemanau, kad ūkininkams reikalingi didesni plotai“, – užtikrintai savo nuomonę dėstė E. Eigirdas.
Pašnekovas atviravo, kad jam, kaip jaunam ūkininkui, įsibėgėti su ūkio plėtra – sudėtinga. Jis siūlo atkreipti dėmesį į tai, kiek stambios žemės ūkio bendrovės perveda pinigų į politikų rinkimines reklamines kampanijas.
„Ar kąsi į ranką tam, kuris tave maitina? Nemanau, kad bus priimti kokie nors radikalūs sprendimai, kurie padarys įtaką mūsų gyvenimui“, – kad likus pusmečiui iki rinkimų bus „sulopytas“ žemės įsigijimą ribojantis įstatymas, netiki E. Eigirdas.
Žemdirbių proteste aktyviai dalyvavęs ūkininkas E. Eigirdas pabrėžė, kad minėtas įstatymas labai svarbus, tačiau ūkininkams sunku konkuruoti su žemės ūkio koncernais, kurie turi finansinius įrankius samdyti advokatus ginant savo interesus.
Lenkų riba mažesnė
Telšių krašte šeimos ūkį puoselėjantis ūkininkas Rimantas Šerlinskas – penktos kartos ūkininkas. Jis ūkį perėmė iš savo tėčio ir dirba žemę ten pat, kur ūkininkavo ir jo prosenelis. Šerlinskų ūkis mišrus. Jame auginami ne tik grūdai, bet ir mėsiniai, pieniniai galvijai, kartu su šeimyna jis prižiūri maždaug 300 ha. Pašnekovas sako turintis bičiulių Ukrainoje, kur taip pat yra nustatyta maksimali riba, iki kurios ūkininkai gali pirkti žemės. Tai – 300 ha.
„Ukrainiečiai, lenkai, vokiečiai turi maksimalias ribas, o tai kur kas didesnės šalys už Lietuvą. Būtina ir mums taisyti įstatymą, bet kaip tai padaryti – galvosūkis. Būtina įvesti susietumą tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims. Nelabai suprantu, kodėl korporacijos turėtų turėti žemės ūkio paskirties žemes? Jeigu jiems žemės reikia, tegul ją nuomojasi. Nemanau, kad geru keliu einame, savo žemes atiduodami verslo korporacijoms“, – įsitikinęs telšiškis.
Tai, kad žemes superka stambaus verslo atstovai, Rimantas mato jau ir savo kaime. Kaimyninį sklypą įsigijo viena bendrovė, o dabar žemę iš jų nuomojasi netoliese ūkininkaujantis žemdirbys. Ūkininkas atviras: jau dabar einame tokiu keliu, kuris veda prie to, kad Lietuvos žemes valdytų keli savininkai.
„Jau dabar vakare pravažiavus pro Mažeikių ar Marijampolės kraštą, kur derlingos žemės ir jas dirba stambieji, nelabai kur lange pamatysi švieselės. Kaimai tuštėja. Jau gyvenome prie kolūkių, geriau į juos negrįžkime. Ar ne paprasčiau būtų gyventi kaip Austrijoje, kur daugiau remiami šeimos ūkiai, kai daug ūkininkų išsibarstę po šalį, kai jie kuria sau darbo vietas, augina vaikus?“ – susirūpinimo neslėpė R.Šerlinskas.
Svarbios visos priemonės remti šeimos ūkius
Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Ridas Jasiulionis VL pabrėžė, kad prezidentas ne kartą yra akcentavęs žemės ūkio strateginę reikšmę, valstybės interesą išlaikyti stiprų ir konkurencingą žemės ūkio sektorių.
„Labai svarbu užtikrinti kaimo ir regionų gyvybingumą, sudaryti galimybes žmonėms įsikurti, gyventi, dirbti ir kurti darbo vietas regionuose. Todėl svarbios yra visos priemonės, kuriomis remiami smulkūs ir vidutiniai šeimos ūkiai“, – įsitikinęs prezidento patarėjas R. Jasiulionis.
Anot jo, valstybės institucijos jau prieš kurį laiką yra identifikavusios problemą, kad žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo apribojimai praktikoje neveikia. Jo teigimu, šiuo metu yra matomas bendras sutarimas, kad draudimas asmenims įsigyti daugiau nei 500 ha žemės ūkio paskirties žemės turi būti išlaikytas, taip pat ir dėl žemės ūkio paskirties žemės išskirtinės reikšmės.
„Kartu būtina ieškoti efektyviausių būdų, kaip užtikrinti realią tokio apribojimo laikymosi kontrolę. Labai svarbu, kad į dialogą ir sprendimų priėmimą būtų įtraukti ir žemės ūkio sektoriaus atstovai“, – dėstė prezidento patarėjas R. Jasiulionis.
Rizika, kurią reikia suvaldyti
Lietuvos socialinių mokslų centro Ekonomikos ir kaimo vystymo instituto vadovė dr. Rasa Melnikienė pabrėžia, kad visi ūkiai – tiek smulkūs, tiek vidutiniai ir stambūs – reikalingi Lietuvai, nes jie mūsų rinkai augina reikalingus produktus. Tačiau ji įsitikinusi, kad sunkiai kontroliuojamas ūkių stambėjimas – rizika, kurią svarbu suvaldyti.
„Per akcinį kapitalą galima įsigyti labai daug žemių. Ir čia matau labai didelę riziką. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu akcijas įsigytų trečiosios šalies verslas? Juolab kad jų verslai gali būti įregistruoti ES, tačiau savininkai gali būti iš trečiųjų šalių. Augant žemės koncentracijai, šią problemą tikrai matau“, – dėstė dr. R. Melnikienė.
Didieji turi savų versijų ir argumentų
Tuo tarpu bendrovės „AUGA group“ valdybos pirmininkas Kęstutis Juščius, mano, jog už šio įstatymo stovi suinteresuoti asmenys.
„Jie siekia sukurti sistemą, kuri neleistų žemės ūkio bendrovėms įsigyti žemės, ir taip bando pašalinti bendroves iš ūkio veiklos. Priėmus tokius siūlymus būtų sukurtos sąlygos konkretiems suinteresuotiesiems asmenims, kurie prisidengia Žemės ūkio rūmais, pasiekti savo asmeninių tikslų – pigiai pirkti žemę ne rinkos kainomis spekuliaciniams tikslams“, – raštu atsiųstame atsakyme teigė K. Juščius.
Vieno didžiausių žemvaldžių Lietuvoje pagal bendrai valdomą žemės plotą (nuomojamos ir nuosavos žemės) „Auga group“ valdybos pirmininkas teigia, jog šis įstatymo siūlymas dirbtinai kuria priešpriešą tarp smulkiųjų ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių.
„Bandoma sukurti problemą sektoriuje, kuri šiandien ūkininkų gretose neegzistuoja, nes žemės ūkio bendrovės, smulkieji ir stambieji ūkininkai puikiai sutaria savo bendruomenėje ir jų kiršinti nereikia. Taip pat įstatymo siūlymo rengėjai neįvertino, kiek brangiai gali kainuoti tokio įstatymo įgyvendinimas tiek valstybei, kuriai tektų didelė našta administruoti išaugusį sandorių skaičių, tiek kiekvienam žmogui, norinčiam parduoti turimus pajus ar akcijas, – savo atsakyme rašo K. Juščius. – Mes vienareikšmiškai nepritariame šiam siūlymui, nes nėra realių galimybių jo įgyvendinti.“
VL pakalbinti bandė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentą Eimantą Pranauską, tačiau jis patikino, kad žemės įsigijimą ribojantis įstatymas – ne jo kompetencija, ir nukreipė kalbėtis su asociacijos direktoriumi Jonu Sviderskiu. Primename, kad LŽŪBA direktorių kalbino sausio 30 d. numeryje. Tada žemdirbiams atstovaujančių organizacijų teikiamus siūlymus jis vadino „muilo burbulais“.
Jaunimą ribojantis faktorius
Anot dr. R. Melnikienės, prieš tris dešimtmečius, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, apie 20 proc. užimtųjų dirbo žemės ūkio sektoriuje, o šiandieną – tik 6 proc. Ji pabrėžė, kad taip atsitiko dėl žemės ūkio našumo didinimo, demografinių procesų. Į žemės ūkį ateina vis mažiau jaunimo. Remiantis Žemės ūkio surašymų duomenimis, 2010 m. jaunųjų ūkininkų iki 40 metų buvo 57 139, o 2020 m. – 28 705.
Dr. R. Melnikienė pripažįsta, kad tai rodo realias mūsų demografines problemas, be to, dabartinė Z karta nenori dirbti taip, kaip ankstesniosios kartos, ir žemės ūkyje ieško naujųjų technologijų bei kitų inovatyvių sprendimų. Nors valstybės parama jauniesiems ūkininkams išaugo, ribojančiu faktoriumi išlieka dirbamos žemės prieinamumas.
„Daug metų nėra politinės valios sukontroliuoti žemės koncentracijos procesą. Šis klausimas, be jokios abejonės, labai svarbus. Metai iš metų bandoma sureguliuoti įstatymą, kad jis veiktų, sukuriama išimčių remiantis tam tikrais prioritetais, tuomet visi prie jų prisitaiko ir išimtis tampa taisykle“, – politinės valios taisant žemės įsigijimo įstatymą pasigedo dr. R. Melnikienė.
Kaime dingęs „mozaikiškumas“
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) mokslų daktarė Eglė Norkevičienė taip pat mano, kad žemės įsigijimo įstatymas turėtų būti išspręstas. Ji pasigenda ilgalaikės strategijos, kuri padėtų užtikrinti ūkių konkurencingumą nestambinant žemės ūkio valdų.
„Ir mokslininkai, ir ūkininkai mato problemų vystant kaimo plėtros strategiją. Kaip smulkiems ūkininkams susijungti į kooperatyvą, jeigu jie liko visai maži, o ūkiai labai išsibarstę? Nusipirkti žemės patiems mažiausiesiems sunku. Be to, smulkūs šeimos ūkiai, net patys to nesiekdami, stipriai prisideda prie aplinkosaugos. Mozaikos principu išsidėstę ūkiai su neariamomis pievomis, miškų pakraščiais yra labai svarbios buveinės paukščiams ir kitiems sutvėrimams. Taip pat toks ūkininkavimas naudingas paviršiniams, gruntiniams vandenims“, – kalbėjo dr. E. Norkevičienė.
Mokslininkė gyvena Vailainių kaime (Kėdainių r.). Turėdama šiek tiek žemės prie Šušvės upelio, šlapžemiuose ji norėtų ganyti mėsinius galvijus hailendus, avis, ožkas. „Turiu žemės, noriu jos įsigyti daugiau, tačiau tai labai sunku. Noriu registruoti ūkį, bet ūkio plėtra mano krašte labai sudėtinga. Čia žemė yra brangi, o ir rasti jos yra tikras iššūkis“, – savo asmenine patirtimi norint steigti ūkį Kėdainių krašte dalijasi dr. E. Norkevičienė.
Ji apgailestauja, kad daugiametės pievos daliai ūkininkų liko bevertės. Į savo žurnalus LAMMC mokslininkė registruoja botaninę žolynų įvairovę, tačiau liūdnai juokauja, kad jos atžalos tokias pievas pamatys tik jos užrašuose, o ne laukuose. Ji pabrėžia, kad valstybė galėtų aktyviau prisidėti prie to, kad ypač vertingo kraštovaizdžio elementai būtų labiau saugomi pačių žemdirbių.
„Kai kurios pievos su specifiniais augalais gali labai negreitai atsikurti, jei jos bus nuolat ariamos. Todėl ir kalbu apie smulkius šeimos ūkius, kurie sukuria kraštovaizdžio mozaikiškumą. Būtent tokie ūkiai sudaro galimybes plisti retų rūšių augalų sėkloms. Turime ypač saugoti paupius, salpas, kur koncentruojasi vertingi augalai. Visiškai suprantama, kad stambieji ūkiai, net ir gyvulininkai, tokias pievas persėja mažarūšėmis, tačiau produktyvumo atžvilgiu naudingesniais žoliniais augalais. Suprantu, kad jie orientuoti į produktyvumą, bet čia pasigendu ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ūkiams dirbti ir užsidirbti, ir tuo pačiu nesunaikintume savo botaninės įvairovės“, – pabrėžė LAMMC dr. E. Norkevičienė.
Straipsnio autorė – Monika Kazlauskaitė
