Užimtumo tarnybos duomenimis, šiais metais daugiausia persikvalifikavimų įvyko Vilniuje ir Kaune, daugiau nei pusė asmenų – moterys, o populiariausia sritis – IT.
Pašnekovės pastebėjo, kad išmesti iš darbo žmonės linkę imtis žemesnės kvalifikacijos darbų, kas esą yra neteisinga. Vis tik problema gali būti ne pats darbuotojas, o darbovietė.
Jos nurodo, kad darbuotojus gąsdina tam reikalingas laikas, finansai, taip pat neaiškios perspektyvos. Taigi specialistės pataria, kad prieš pradedant reikėtų susipažinti su rinka, domėtis dominančia sritimi ir nebijoti bandyti, nes mokslams galima gauti paramą ir derinti su dabartiniu darbu.
Netekę darbo kažkodėl įsidarbina žemesnėse pozicijose
Personalo valdymo profesionalų asociacijos (PVPA) direktorė Aušra Bytautienė sako, kad žmonės dažnai persikvalifikuoja, kai juos priverčia situacija, t.y. netenka darbo ir nebesusiranda panašaus, arba patys ieško kitų savirealizacijos būdų, susidomi kita sritimi ir nutaria keisti profilį.
Pašnekovė nurodo, kad abiem atvejais pati persikvalifikavimo situacija būna labai skirtinga.
„Netenkančių darbo darbuotojų atveju ekspertai pastebi negatyvią tendenciją – žmonės ženkliai dažniau linkę persikvalifikuoti į žemesnę grandį, dirbti paprastesnius, žemesnės kvalifikacijos reikalaujančius darbus.
Žmonės nelabai žino, kaip persikvalifikuoti, juo labiau, kad tai užtrunka. O žemesnės grandies darbus eina dirbti iškart. Nors jau daug metų kalbama, kad aplinka ir verslas greitai kinta, dėl to žmonėms teks net keletą kartų gyvenime persikvalifikuoti, tačiau realiai nėra nei aiškaus suvokimo, nei sistemos, kaip tai daryti“, – problemą iškelia A. Bytautienė.
Ant jos, darbuotojams pasiseka, jei dėl pasikeitusių verslo poreikių darbuotojus atleidžiantis darbdavys pasiūlo jiems išdarbinimo programą, kurios metu padeda darbuotojui susiorientuoti darbo rinkoje, su ekspertų pagalba adekvačiai įvertinti savo galimybes ir priimti geriausius sprendimus.
O, pasak PVPA direktorės, patys nutarę pakeisti savo profilį darbuotojai dažnai papildomai mokosi dirbdami senajame darbe ir naujo darbo ieško jau turėdami pakankamai žinių.
Saugiausia persikvalifikuoti toje pačioje darbovietėje
A. Bytautienė atkreipia dėmesį, kad persikvalifikavimas kaip, beje, ir bet koks kitas mokymasis, nevyksta savaime, jis visuomet reikalauja tiek laiko, tiek sąmoningų pastangų.
„Persikvalifikavimas užtrunka – dažniausiai tenka įgyti teorinių žinių, o dar po to du–trys metai yra minimalus laiko tarpas, per kurį galima tikrai pažinti tam tikrą sritį ir įgyti kompetencijų, turinčių pridėtinę vertę rinkoje.
Derinti mokslus su darbu gali būti nepaprasta, tačiau, jei žmogus mato prasmę ir nepamiršta, kad visgi tai laikinas nepatogumas, tuomet tikrai ras būdą, kaip viską suderinti“, – dėsto pašnekovė.
Ji pažymi, kad visada yra rizika ir nežinomybė, kokį darbą ir kada pasiseks susirasti tiek persikvalifikuojant, tiek renkantis studijas. Saugiausias persikvalifikavimo variantas, anot pašnekovės, būtų, jei dirbama didelėje organizacijoje ir kitą sritį išbandyti galima būtent joje:
„Galite daugiau pabendrauti su kolegomis iš dominančio skyriaus, prisidėti prie jų projektų, pasikalbėti su darbdaviu ir išsiaiškinti, kokių žinių ir įgūdžių pirmiausia turėtumėte įgyti, kad galėtumėte pereiti dirbti į jus dominantį padalinį dabartinėje arba kitoje organizacijoje.“
PVPA atstovė priduria, kad darbdaviai pozityviai žiūri į darbuotojus, kurie susidomėję kita sritimi nepalieka organizacijos ir darbo pobūdį keičia joje.
Svarstant apie profesijos keitimą, tą reikia ir daryti
Personalo atrankos ir laikinojo įdarbinimo įmonės „Simplika“ atrankų komandos vadovė Ieva Lučinskienė taip pat pamini, kad vis daugiau įmonių mato būtinybę ir pradeda perkvalifikavimo programas savo darbuotojams įmonės viduje.
Tačiau pastebi, kad kartais ir pats darbuotojas susimąsto, ar ne laikas būtų kažką keisti savo darbinėje karjeroje: „Tad tinkamiausias laikas persikvalifikuoti yra dažniausiai laikas „čia ir dabar“, t.y. nuo tos akimirkos, kai darbuotojas pradeda susimąstyti ir vis dažniau užduoti sau klausimą, ar jis tinkamoje vietoje.“
I. Lučinskienė atkreipia dėmesį, kad pati pradžia gali būti nebūtinai brangių ir laikui imlių mokymų ar studijų pirkimas. Pradėti persikvalifikavimo procesą vertėtų nuo informacijos surinkimo apie svarstomą kvalifikacijos sritį, t.y. kiek įmanoma daugiau surasti prieinamos informacijos internete, spaudoje, atsiliepimų, išsiaiškinti specialybės paklausumą rinkoje.
„Koks yra netinkamas laikas persikvalifikuoti? Toks, kai darbuotojas jau nebenori arba nebegali dirbti. Griežto amžiaus apribojimo tikrai nėra ir negali būti. Jei darbuotojas yra darbingo amžiaus ir, svarbiausia, turi norą bei motyvaciją dirbti, tuomet persikvalifikuoti nėra per vėlu“, – tikina pašnekovė.
Galbūt netinkama tik darbovietė – nereikia savęs nurašyti
Ji pabrėžia, kad nesuklysti reikėtų tais atvejais, kai netinkama yra ne profesija, o įmonė, kurioje dirbama. Nes kartais tų pačių pareigų atlikimas pas kitą darbdavį gali atsiskleisti visai kitomis spalvomis.
Atrankų komandos vadovė pataria mėginti ir nebijoti persikvalifikuoti visiems, kurie intensyviai galvoja apie tolimesnį karjeros žingsnį: „Tačiau noriu padrąsinti ir jau sukaupusius nemažai patirties.
Dažnai vyresni nei 50 metų darbuotojai ar darbo ieškantys kandidatai būna save „nurašę“ darbo rinkoje – to daryti tikrai nereikia. Pastaruoju metu vis daugiau darbdavių kalba apie vyresnius darbuotojus ir jų poreikį organizacijose.“
Pašnekovė neslepia, kad persikvalifikavimas išties yra labai svarbus ir atsakingas žingsnis, todėl prieš priimant sprendimą persikvalifikuoti verta pasverti visus „už“ ir „prieš“.
„Pirmiausia, ką patarčiau įsivertinti – tai, ko aš iš tiesų noriu iš kito savo karjeros žingsnio. Tuomet pagalvoti, kokias kompetencijas jau turiu, o kokių įgūdžių man reikės išmokti, kiek laiko truks mokymasis ir kiek resursų tai iš manęs pareikalaus.
Galbūt mokytis naujos profesijos galiu laisvu nuo dabartinio darbo metu, tuomet patiriami kaštai ir rizika ženkliai sumažėja“, – patarimais dalinosi I. Lučinskienė.
Valstybės parama ir paklausiausios profesijos
Ji įvardija, kad persikvalifikavimo privalumai yra įgytos naujos kompetencijos, įgūdžiai ir žinios, kurias galima pritaikyti besikeičiančioje vis labiau skaitmeninamoje rinkoje ir iš to gauti didesnės grąžos tiek karjeros, tiek savirealizacijos, tiek finansinėje srityje.
Tačiau yra ir trūkumų. Vienas iš jų – baimė būti naujoko rolėje.
„Tačiau nepamirškite, kad šis jausmas yra laikinas, nes sukauptos žinios ir patirtis kitoje srityje tikrai pasitarnaus keičiant kvalifikaciją“, – papildo pašnekovė.
Kitas trūkumas, anot I. Lučinskienės, tai – laiko ir finansų investicijos. Tačiau ji pažymi, kad nemažą dėmesį tam skiria ir Valstybė: finansuoja arba iš dalies finansuoja studijas ar mokslus, reikalingus kvalifikacijos keitimui, panaudojant Užimtumo fondo arba ES struktūrinių fondų lėšas.
Pašnekovė nurodo, kad didžiausias potencialas ir poreikis rinkoje vis dar išlieka IT sektoriuje: „Šiuo metu vienos iš ieškomiausių pozicijų yra programuotojai, internetinių tinklapių kūrėjai, IT sistemų administratoriai, programinės įrangos testuotojai ir netradicines užsienio kalbas mokantys specialistai.“
Tačiau, remiantis bendromis rinkos tendencijomis, I. Lučinskienės teigimu, itin paklausūs yra reklamos, rinkodaros specialistai, sunkiasvorių sunkvežimių, krovinių transporto priemonių vairuotojai ar apskaitos specialistai.
Šiemet mokosi beveik tris kart daugiau asmenų
Užimtumo tarnybos atstovai neslėpė, kad pastaruoju metu jaučiamas didelis klientų susidomėjimas mokymo programomis, suteikiančiomis aukštos pridėtinės vertės kvalifikacijas.
Tarnybos teigimu, taip pat daugėja užimtų asmenų, norinčių keisti kvalifikaciją ar įgyti trūkstamų darbui kompetencijų, kurie rodo susidomėjimą mokytis finansuojant Užimtumo tarnybai.
„Šiemet per devynis mėnesius net 1218 asmenys pasirinko mokymo programas, suteikiančias aukštos pridėtinės vertės kvalifikacijas. Daugiausiai – IT mokymo programas (iš viso – 371)“, – duomenimis dalinosi Užimtumo tarnyba.
Ji skaičiuoja, kad per devynis šių metų mėnesius profesiniame mokyme pradėjo dalyvauti beveik 10,2 tūkst. darbo neturinčių asmenų, o tai yra 6,4 tūkst. daugiau nei 2021 m. tuo pačiu laikotarpiu (2021 sausio–rugsėjo mėn. buvo 3737 asmenys).
Iš jų šiemet tik 102 buvo užimti asmenys (2021 m. jų buvo 17) ir 10 051 buvo darbo neturintys asmenys (2021 m. jų buvo 3720).
Užimtumo tarnyba nurodė, kad per devynis šių metų mėnesius pradėjo mokytis 2784 vyresni nei 50 metų amžiaus asmenys, iš jų – 2778 turintys bedarbio statusą:
„Tai – daugiau nei du kartus didesnis šios priemonės dalyvių skaičius nei 2021 m., kai pradėjo mokytis 1195 vyresni nei 50 metų amžiaus asmenys ir 1194 iš jų turėjo bedarbio statusą.“
Populiariausios mokymo įstaigos ir programos
Tarnybos atstovai įvardijo, kad šiais metais vyresni nei 50 metų amžiaus gyventojai daugiausia rinkosi socialinio darbuotojo padėjėjo (456), sandėlio operatoriaus (327), slaugytojo padėjėjo (232),apskaitininko (171), virėjo padėjėjo (104), elektriko (93), sunkvežimio vairuotojų (83), ikimokyklinio ugdymo pedagogo (72), siuvėjo (64), dekoratyvinio želdinimo ir aplinkos tvarkymo verslo darbuotojo (61) profesijas.
O 2021 m. sausio–rugsėjo mėn. populiariausios mokymo programos tarp vyresniųjų buvo kiek kitokios: slaugytojo padėjėjo (191), socialinio darbuotojo padėjėjo (189), sandėlio operatoriaus (112), apskaitininko (69), virėjo padėjėjo (45), darbininko vykdančio grunto kasimo, tvirtinimo ir kitus darbus iškasose ir pylimuose (42), siuvėjo (42) sunkvežimio vairuotojo (36), santechniko (29), ikimokyklinio ugdymo pedagogo (28).
Tarnyba taip pat išskiria populiariausias mokymo įstaigas. Šiais metais daugiausia vyresnių nei 50 metų amžiaus gyventojų dėmesio sulaukė profesinio mokymo centras „Žirmūnai“ ir Klaipėdos Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centras. O 2021 m. šias dvi įstaigas populiarumu buvo aplenkusi bendrovė „Takoskyra“.
„Šiemet daugiausiai dalyvių pradėjo mokytis Vilniaus apskrityje, t.y. 2765 asmenys, iš jų – 1760 Vilniaus m. sav. Kauno apskrityje – 1923 asmenys, iš jų – 1259 Kauno m. sav.
O 2021 m. tuo pačiu laikotarpiu taip pat daugiausiai asmenų pradėjo mokytis Vilniaus (983) ir Kauno (642) apskrityse“, – dėstė Užimtumo tarnybos atstovai.
Jie pamini, kad tiek pernai, tiek šiemet moterys sudarė daugiau nei pusę visų profesinio mokymų dalyvių: 2021 m. – 51,8 proc., o 2022 m. – 56,4 proc.
Išskiriant pagal amžių, šiais metais dauguma pradėjusių mokytis buvo 30–44 m. amžiaus, t.y. 40,5 proc.
Gyventojai nuo 45 metų amžiaus šiemet sudaro 38 proc., vyresni nei 50 metų amžiaus – 27,6 proc., jaunimas iki 29 metų – 22,6 proc.
Mažiausią dalyvių dalį sudaro vyresni nei 55 metų amžiaus asmenys, t.y. 17 proc.
