Paprastai naudojami keli būdai pensijų dydžiams palyginti. Pats paprasčiausias – tai vidutinė senatvės pensija eurais ar kita valiuta.
Vis dėlto, kitaip nei Lietuvoje, daugelyje Europos ir pasaulio valstybių pensijos (ypač didesnės) yra apmokestinamos pajamų mokesčiu kaip ir paprastos algos.
Taigi, jei pensija „popieriuje“ ir „į rankas“ mūsų šalyje yra tokia pati, tai kitose valstybėse (kad ir Latvijoje) gerokai skiriasi.
Dėl šių mokestinių niuansų yra kitas pensijų matavimo ir lyginimo būdas. Jo esmė – vidutinės pensijos (neatskaičius mokesčių) ir vidutinio darbo užmokesčio (taip pat neatskaičius mokesčių) santykis.
Šis dydis dar vadinamas pajamų pakeitimo norma. Ji leidžia geriau įsivaizduoti, su kiek pinigų žmogus turės gyventi išėjęs į pensiją, palyginti su ta suma, kurią jis gavo dirbdamas.
Taigi, vidutinė lietuviška pensija pernai sudarė vos 0,33 vidutinio atlyginimo neatskaičius mokesčių, rodo „Eurostat“ duomenys.
Šis Lietuvos rodiklis yra prasčiausias iš visų ES šalių. Pagal jį didžiausios pensijos yra Liuksemburge (0,89), Ispanijoje (0,76), Graikijoje (0,75) ir Italijoje (0,75).
-
Europiniai duomenys – neteisingi?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nesureikšmina tokio prasto Lietuvos rodiklio. Esą jis skaičiuojamas iš apklausos duomenų, 2022 metų reikšmė atspindi 2021 metų pajamas, aiškino ministerija.
Į klausimą, kas daroma, kad šis rodiklis pagerėtų, o pensininkų pajamos padidėtų, ministerijos specialistai atsakė taip:
„Pažymėtina, kad nuo 2022 m. įvestas papildomas individualiosios pensijos dalies indeksavimas, o bendroji pensijos dalis nebemažinama tiems, kas turi tik minimalųjį stažą, bet neturi būtinojo.“
Tiesa, kaip nurodė ministerija, kadangi rodiklis atspindi 2021 m. pajamas, minėti Lietuvos pensijų sistemos pokyčiai šiuose „Eurostat“ skaičiavimuose dar nesimato.
„Taip pat pažymėtina, kad šis rodiklis rodo „bruto“ pensijas ir jas lygina su „bruto“ atlyginimais. Lietuvoje nuo pensijų nėra mokami jokie mokesčiai ar socialinio draudimo įmokos, tad Lietuvos atveju yra lyginamos „neto“ pensijos su „bruto“ atlyginimu“, – komentavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
Reikės ilginti pensinį amžių ir pritraukti migrantų
„Invl“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pastebėjo, kad minėtų duomenų negalima lyginti dėl ankstesnės Seimo kadencijos Lietuvoje įgyvendintos mokesčių reformos, kai buvo apjungti darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo mokesčiai.
„Bet kokiu atveju, Lietuvoje senatvės pensijų pakeitimo norma, palyginti su išsivysčiusiomis ir pažangiomis Vakarų valstybėmis, yra žema“, – pripažino pašnekovė.
Anot jos, palyginti su Vakarų valstybėmis, esame vis dar labai jauna demokratija, turėjome gerokai mažiau laiko, patirties ir žinių subrandinti socialinei sistemai ir efektyviai valdyti išteklius.
Anot I. Genytės-Pikčienės, tokia savotiška politinė ir sisteminė „paauglystė“ lemia dažnus pokyčius, reformas, kurios kartais, iš didelio noro pasiekti greitą rezultatą, pakenkia pamatiniams ilgalaikiams tikslams.
„Struktūriniai pokyčiai paprastai nėra populiarūs ir nevyksta greitai, jiems subrandinti reikia laiko, politinės valios ir ištikimybės ilgojo laikotarpio vizijai.
Tiesa, galime pasidžiaugti, kad pastaruosius keletą metų palanki ekonominė situacija leido struktūriniam atotrūkiui palaipsniui siaurėti, nes senatvės pensijos buvo keliamos spartesniais, nei vidutiniškai kilo atlyginimų fondas, tempais“, – komentavo ekonomistė.
Kita vertus, anot jos, visuomenei senėjant ir mažėjant gyventojų skaičiui užtikrinti adekvačias senjorų pensijas darysis vis sunkiau. Esą apie tai įspėja tiek tarptautinių organizacijų, tiek Lietuvos institucijų ekspertai.
„Tam spręsti gali prireikti nepopuliarių priemonių – teks ir toliau ilginti pensinį amžių ir galvoti apie galimybes didinti imigraciją“, – įspėjo I. Genytė-Pikčienė.
Turime daug nekilnojamojo turto
Kita priežastis, kodėl lietuviškos pensijos sudaro mažesnę dalį buvusio atlyginimo, yra ta, kad turėjome gerokai mažiau laiko sukaupti finansinio turto. Tad ir galimybės iš jo grąžos gyventi senatvėje yra irgi gerokai siauresnės.
„Aukštą pakeitimo normą Šiaurės ir kitose Vakarų šalyse lemia ne tik valstybės mokama pensija, bet ir privačios ar kvazi privačios pensijos iš sukaupto turto fonduose.
Kita vertus, lietuviai pagal gyventojų, kurie turi nuosavo nekilnojamojo turto, dalį populiacijoje, yra vieni lyderių ES“, – atkreipė dėmesį ekonomistė.
„Eurostat“ duomenimis, net 72,6 proc. gyventojų Lietuvoje yra būsto savininkai, turintys nuosavą būstą be įsipareigojimų bankams, ir tik 16 proc. gyventojų – savininkai, turintys būsto paskolą.
„Taigi, nekilnojamojo turto (nesvarbu, ar tai papildomas būstas, buvęs kolektyvinis sodas, žemės sklypas, garažas ir t.t.) nuoma, pardavimas būsto didmiestyje ir pigesnio įsigijimas atokesnėje vietoje, ar jau per didelio būsto keitimas į mažesnį pasikeitus gyvenimo ritmams senatvėje – tai tos alternatyvos, kuriomis mes, lietuviai, naudotis ir pasididinti pajamas senatvėje galime gerokai labiau, nei Vakarų valstybių gyventojai“, – svarstė pašnekovė.
Normalioje saly, seniai KALEJIME tupetu PARAZITAI !!!
