Nuo 2022 m. vasario Ukrainoje padaugėjo mirties dulų. Padedant tarptautinėms ir vietos organizacijoms, buvo pradėti rengti kursai, skirti mirties duloms mokyti. Tiesa, ši profesija vis dar nėra reglamentuota. Pranešama, kad labai padaugėjo klientų. Ši tendencija atitinka sveikatos priežiūros ekspertų teigimu, „didėjantį psichologinės ir emocinės paramos traumuotiems ukrainiečiams“ poreikį, skelbia „The New York Times“.
Svarbus darbas
Ukrainoje, šalyje, kurioje mirtis daugeliui tapo kasdienybe, mirties dulų darbas tapo vis svarbesnis.
Kelios mirties dulos ir jų klientai teigė, kad susilaikymo nuo kalbų apie mirtį ir emocinę kančią kultūra yra Sovietų Sąjungos palikimas. Ši „kultūra“ diktavo, jog sunkumus reikia ištverti, o ne prašyti pagalbos, kas gali būti traktuojama kaip silpnumo ženklas.
„Žmonės nežino, ką pasakyti žmogui, netekusiam artimo žmogaus. Jie nedaug žino apie mirtį ar liūdesį. Ši tema yra tabu. Mirties dulos vaidmuo – suteikti erdvę tam žmogui apie tai pasikalbėti“, – kalbėjo O. Nekipelova.
Per pastaruosius dvejus metus gedulas apgaubė Ukrainą. Beveik du trečdaliai ukrainiečių neteko savo artimųjų per karą. Milijonai paliko savo namus.
„Dėl karo daugeliui žmonių reikia paramos“, – sakė Ukrainoje įsikūrusios mokymo programos „Mirties fondas“ įkūrėja Ala Savčenko. Pati dirbdama mirties dula, ji sakė, kad per pastaruosius dvejus metus jos klientų padaugėjo 50 proc.
Ji pažymėjo, kad prašymų sulaukia ne tik iš žmonių, netekusių mylimo žmogaus, bet ir iš tų, kurie turėjo persikelti į kitą šalį, o tai ji apibūdino kaip svarbios gyvenimo dalies praradimą.
Svarbiausia – išklausyti
O. Nekipelova susitinka su klientu vaizdo skambučiu iš savo buto Lvive, Vakarų Ukrainoje. Ji sako neužduodanti klientams daug klausimų, nes sielvartaujančiam žmogui nereikia nieko sakyti. Svarbiausia – išklausyti.
Kai kurie žmonės taip pat kreipiasi į mirties dulas, kad jos padėtų jiems suprasti, kaip elgtis su gedinčiais artimaisiais. Pavyzdžiui, 35 metų Valerija Tereščenko į O. Nekipelovą po to, kai kare žuvo jos vyro brolis. Jo kūnas taip ir nebuvo rastas.
V. Tereščenko sakė, kad jos vyras, kareivis, sunkiai priėmė šią žinią ir pradėjo vartoti daugiau alkoholio bei raminamųjų vaistų. Užuojautos žodžiai nepadėjo. Vyras nusiramindavo liesdamas ilgus juodus žmonos plaukus.
„Mačiau, kad prarandu savo vyrą. Ji mane pastūmėjo iš tikrųjų jo klausytis“, – sakė ji.
Mirties dulos, pridūrė V. Tereščenko, padeda daugiau sužinoti apie mirtį, apie visas šias priėmimo stadijas: gedulą, neigimą, pyktį, paskui priėmimą. Mirties dulų yra visame pasaulyje, o Ukrainoje, kur sielvartas ilgą laiką buvo laikomas asmenine kova, jos pasirodė esančios labai svarbios.
Kitokia dulos sąvoka
Nors daugeliui sąvoka dula asocijuojasi su žmogumi, padedančiu gimdymo metu, pastaraisiais metais vis daugiau žmonių pripažįsta pagalbos poreikį gyvenimo pabaigoje. Tai reiškia, kad reikia palaikyti jiems kompaniją, išklausyti jų gyvenimo istorijas arba aptarti jų baimes. Dulos ir jų klientai gali susitikti bet kur: kavinėje, parke, namuose.
Mirties dula Zarina Želiaskova pasakoja, kad prasidėjus karui ji stengėsi sukurti erdvę, kurioje žmonės gali viską išsakyti. Tipišką susitikimą ji apibūdino kaip 50 minučių trunkančią diskusiją, kurioje ji kalba tik 5 proc. Svarbiausia – leisti klientui išsikalbėti.
Tatjana Romanova-Pavlova, viena iš Z. Želiaskovos klienčių, gyvena Charkive. Ji teigė, kad Ukrainoje vyraujantis tabu, susijęs su mirtimi, neparuošė ukrainiečių susidoroti su netektimi ir sielvartu, kurį atnešė karas.
„Mūsų mentalitetas tarsi užprogramuotas kuo greičiau pamiršti“, – sakė ji.
T. Romanova-Pavlova sakė, kad gedintys žmonės dažnai girdėdavo tokias frazes kaip: „neliūdėk“, „nieko rimto“, „greitai viską pamirši“ ir „greitai susirasi naują vyrą“. Tokios frazės, jos teigimu, siekia nuslopinti emocijas.
Pokalbiai su mirties dulomis yra būdas išlaisvinti slopinamus jausmus, sakė Z. Želiaskova. Tačiau ji ir kitos mirties dulos taip pat pabrėžė, kad visą dieną girdint apie mirtį gali būti sunku susidoroti su savo pačių netektimi. Tačiau mirties dulos taip pat turi būdų kaip atsiriboti nuo darbo – tai gali būti ilgi pasivaikščiojimai ar netgi pokalbiai kavinėje.
„Mes su dulomis juokaujame. Egzistuoja darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros sąvoka. Mes tai vadiname mirties ir gyvenimo pusiausvyra“, – pasakojo O. Nekipelova.
