Nuo 2022 m. vasario, kai Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į Ukrainą, kare žuvo apie 120 tūkst. rusų. Rusijos kariuomenė kasdien netenka apie 200–250 karių, o pastaraisiais mėnesiais šie nuostoliai nuolat didėjo. Žurnalistė Lilija Japparova „Bereg“ prašymu ištyrė šios karo strategijos kainą, sutelkdama dėmesį į vieną brigadą, kuri garsėja itin dideliu aukų skaičiumi.
Siunčiami į skerdyklą
2014 m. Donecko separatistų suformuota motorizuotoji šaulių brigada aštuonerius metus kovojo Donbase. 2022 m. vasarį brigada buvo sustiprinta mobilizuotais kariais iš Donbaso. Ji patyrė didelių nuostolių apsupdama Mariupolį, o vėliau bandydama šturmuoti Avdijivką ir Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pozicijas aplink Donecko oro uostą. Tų pačių metų pabaigoje brigada prisijungė prie Rusijos ginkluotųjų pajėgų. Po to į brigadą pradėta priimti mobilizuotus piliečius ir „savanorius“ iš Rusijos. Dalinio vadų štabas iš esmės liko nepakitęs, jį daugiausia sudarė Donbaso separatistų „karininkai“.
2023 ir 2024 m. brigada tęsė operacijas Avdijivkos apylinkėse. Per dvejus su puse karo metų brigadai pavyko pasistūmėti apie 20 kilometrų į Ukrainos gynybą.
Trisdešimtmečio Igorio Anistratenkos, kuris prieš karą dirbo pardavėju, kūnas šiek tiek daugiau nei metus nebuvo rastas Ukrainoje. Visą šį laiką jo šeima toliau ieškojo jo tarp sužeistųjų ir belaisvių, pasakoja Igorio pamotė Svetlana. Kai ji siuntė paieškos užklausas, įsivaizdavo savo įsūnį „klaidžiojantį fronte, pamestą“, nes apie jo likimą apskritai nieko nebuvo žinoma.
Iš Igorio bendražygių ji sužinojo, kad 2023 m. kovo 11 ar 12 d. jis esą buvo pašautas ir gulėjo ant žemės atmerktomis akimis
Prieš mobilizaciją Igoris dirbo alkoholio parduotuvėje Valuikyje, Belgorode.
„Jis labai norėjo vykti į frontą. Pamatyti „gyvenimo spalvas“. Bandėme jį atkalbėti, bet jis neklausė. Niekas jo čia nelaikė. Jis neturėjo šeimos – nei žmonos, nei draugės“, – pasakojo Svetlana.
Naujokas žuvo per savo pirmąją kovinę užduotį – trečiąją tarnybos 1-ojoje Slovjansko motorizuotoje šaulių brigadoje dieną. Jo kūnas buvo rastas tik 2024 m. pavasarį: balandžio 22 d. Anistratenko šeimai paskambino tyrėjas ir pranešė, kad rastas skeletas su akiniais.
„Jis negalėjo būti tame puolime dėl savo regėjimo: šaudant taikiniai skyla prieš akis. Bet brigadai trūko žmonių – ir jie tiesiog stumdė visus, kur reikėjo“, – teigė Svetlana.
Pirmoji operacija
Po Igorio žūties dalinys dar metus kovojo Avdijivkos apylinkėse, o 2024 m. kovo 10 d. tame pačiame fronte dingo be žinios Marselis Kašapovas. Kaip ir Igoris, jis žuvo per pirmąją puolimo misiją.
„Manoma, kad Marselį nužudė bepilotis orlaivis netoli Avdijivkos ir jis guli palaidotas po žeme. Kitą vaikiną iš mūsų kaimo, jau atvežė ir palaidojo, bet mano brolio jie negali atgauti. Jie tik pasakė: „Atsiprašome, jis mirė“. Bet kur yra kūnas? Gal mano brolis dar gyvas ir yra kažkur rūsyje kaip kalinys? Gal jis be sąmonės? Gal jis ligoninėje? Gal jam reikia pagalbos?“ – pasakojo Marselio sesuo Venera.
Venera mano, kad Marselis buvo priverstas pasirašyti sutartį. Marselio tėvas visą gyvenimą buvo vagis. Ir kai jis ėjo vogti vamzdžių (kad juos atiduotų į metalo laužą už pinigus, kad galėtų susimokėti už elektrą), jis pasiėmė Marselį su savimi.
Pasak jos, broliui buvo grasinama – arba jis eis į frontą, arba į kalėjimą, o iš ten vis tiek bus išvežtas į frontą.
Sąlygos fronte
Avdijivka buvo užimta 2024 m. vasario 17 d., tačiau 1-osios Slovjansko brigados kariai ir toliau dingdavo fronte. Dalinys judėjo toliau – atkirsti Ukrainos ginkluotųjų pajėgų tiekimo kelius už miesto ribų. 2024 m. balandžio 27 d. Kemerovo gyventojos Jevgenijos vyras paskambino jai iš mūšio zonos atsisveikinti: „Jis pasakė, kad juos apšaudo ir jie negali toliau judėti į priekį“.
2024 m. gegužės 19 d. kitas karys, šaukiniu „Next“, paskambino savo jaunesnei seseriai Natalijai.
„Nataša, uždek už mane žvakę. Pradedu suprasti, kad tai bilietas į vieną pusę“, – prisimena ji paskutinį pokalbį su broliu.
Maksimas Bykovas iš Semenovkos kaimo yra vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko detaliai papasakoti savo artimiesiems, kaip viskas organizuojama „Bermudų trikampyje“. Sutartį jis pasirašė 2023 m. gegužės 13 d., o 2024 m. birželio 6 d. nutruko ryšys.
Atvykus būryje vadas pasveikino mobilizuotus rusus žodžiais: „Atvyko rusiška mėsa“.
Ši brigada patyrė didelių nuostolių plataus masto invazijos pradžioje. Dabar ji papildomos Rusijos mobilizuotais kariais.
„Vadai gyvena Donecke su šeimomis ir mūsų nekenčia, nes jie ten kariavo 10 metų, o mes tik sėdėjome ir laukėme, ir tik dabar jiems padedame“, – sako dar vieno dingusio kario Igorio žmona Tatjana.
„Jūs, bastūnai, ko, po velnių, laukėte mobilizacijos? Kodėl neatėjote anksčiau? Mes čia taip ilgai kovojome!“– prisiminė, ką jai pasakojo vyras.
Donecko separatistai ant rusų karių nuolat šaukė: „Jūs atėjote čia užsidirbti pinigų? Taigi, eikite dirbti – jūsų šeimos bus patenkintos kompensacija už mirtį“.
Naujokai buvo siunčiami į atakas kas dvi–keturias dienas, „be pertraukos“, teigia Svetlana.
„Mano brolis grįždavo iš misijos, ir tą pačią naktį jį vėl siųsdavo“, – pasakoja Igorio pamotė.
Šturmas be artilerijos
Donecko vadovybė neatsižvelgė į nuostolius tarp mobilizuotų rusų, panaudodama juos šturmams be artilerijos paramos. Tatjanos teigimu, atsisakiusieji eiti buvo mušami ir gąsdinami „nulinimu“.
„Jų iš karto nenužudė, bet išvedė į lauką su apatiniais drabužiais ir marškinėliais. Jiems duodavo peilį arba kastuvą – ir viskas, atsisveikinimas. Jie negrįžo į dalinį“, – pasakojo ji.
Maksimas pasakojo, kad tuos, kurie puolimo metu išsigando ir bandė trauktis, nušaudavo savi.
Prieš kiekvieną puolimą Maksimas skambindavo vyresniajai seseriai, kurią vadino „auklyte“, ir jai sakydavo: „Auklyte, mes einame į puolimą!“
Per kelis mėnesius trukusią tarnybą Avdijivkos apylinkėse Maksimui buvo sulaužyta koja, sutraiškyta dešinė ranka (jis ir toliau kovojo su gipsu), šrapneliu sužeista krūtinė, šlaunis, alkūnė ir blauzda.
Apie kai kurias traumas ji sužinojo atsitiktinai. Kartą Maksimas atsiuntė jai savo tatuiruotės nuotrauką: jis buvo išsitatuiravęs trumpą maldą tiesiai virš saulės rezginio. Sesuo įdėmiai pažvelgė į nuotrauką ir pamatė šviežią randą. Paaiškėjo, kad per paskutinį puolimą šrapnelio gabalėlis pervėrė jo krūtinę ir vos nepataikė į širdį.
Rimtos traumos
Taip pat ten buvo neapsakomai šalta. Kai Maksimas grįžo iš vasario mėnesio misijos Avdijivkoje, jo kojų pirštai buvo pajuodę nuo šalčio. Jis nebuvo išsiųstas į ligoninę, o būryje nebuvo jokio tinkamo gydymo. Kad galėtų vaikščioti, kareivis turėjo susirasti vienu dydžiu didesnius batus.
Nepaisant nušalimų ir gipso, Maksimas ir toliau buvo siunčiamas į misijas.
„Vienam iš jo bendražygių dronas pataikė į pilvą taip stipriai, kad jam iškrito žarnos. Kai tik Maksimas jį evakavo, jis buvo sumuštas ir išsiųstas atgal į frontą“, – pasakoja Tatjana.
Maksimas išsiųstas į ligoninę tik kovo mėnesį, kai prarado sąmonę prie pat brigados dislokacijos vietos.
Baimė kalbėti
Brigados vadai prašydavo pinigų už bet ką. Pasak jos, vadai reikalavo „dešimčių tūkstančių“ už „nuolaidas“, 200 tūkst. rublių (2 tūkst. eurų) už neatvykimą į misiją ir 500 tūkst. rublių (5 tūkst. eurų) už tai, kad porą mėnesių išvengtų kovinių užduočių.
Donecko ligoninėje nustatyta, kad Maksimui išsivystė plaučių uždegimas ir kraujo užkrėtimas. Be to, jam buvo diagnozuotas inkstų uždegimas ir širdies problemos. Gydytojai pasiūlė amputuoti jo pajuodusius kojų pirštus, kad išvengtų gangrenos. Jie taip pat po senuoju gipsu rado netaisyklingai sugipsuotą ranką.
„Jo mažasis pirštas buvo įsirėžęs į delną. Kiti pirštai buvo išsikišę į skirtingas puses. Gydytojai sakė, kad be rimto gydymo geroje ligoninėje jis neišgyvens ilgiau nei metus“, – pasakoja kareivio sesuo.
Ji apgailestauja, kad nepabūgo jo paguldyti į ligoninę anksčiau.
„Kareiviai visi bijojo net burnos praverti. Pavyzdžiui, kai mes rašėme laiškus prokuratūrai ir Tyrimų komitetui ir net pateikėme skundą prezidentui, jis man skambino ir sakė, kad vadas jį sumušė, – prisiminė Tatjana. – Kad jie nesiskųstų, juos taip pat sodindavo į duobes be maisto ir laikydavo iki savaitės. Jie išgyveno tik todėl, kad jų bendražygiai slapta juos maitino: įmesdavo bandelių, sumuštinių ir vandens.“
Ką vadų žiaurumas reiškė jos broliui, Tatjana nežino – ji tik prisimena, kaip vienas iš vyresniųjų karininkų prieš misiją grasino Maksimui: „Jei išgyvensi fronto linijoje, aš tave pats pribaigsiu“. Maksimas išgyveno ir atsidūrė ligoninėje, iš kurios 2024 m. birželio 6 d. jį išvežė du nepažįstami vyrai civiliniu automobiliu.
Nuo to laiko Maksimas su seserimi nebesusisiekė. Jo telefono numeris išjungtas, o brigada Tatjanai pranešė, kad jis išvyko iš padalinio be leidimo. Tatjana tuo netiki.
Siekis atrasti
Natalija, kuri ieško savo brolio, pasakoja apie savo bandymus jį surasti:
„Prašiau humanitarinių darbuotojų, kad jie mane paimtų su savimi. Kad tik paliktų mane ten, kad galėčiau ieškoti kiekviename centimetre. Žinoma, man greitai pasakė, kad esu „beprotė“ ir manęs paprasčiausiai neįleis. Gyventi su tokia nežinomybe labai sunku. Laukti neįmanoma. Nežinomybė žudo. Sūnus kiekvieną rytą verkia ir klausia ar tėti grįžo“, – pasakojo Natalija.
Brolio Marselio fronte netekusi Venera taip pat planuoja susisiekti su paieškos grupėmis ir yra pasirengusi pati vykti į frontą.
„Noriu namo parsivežti bent jau jo kaulus. Kad mama galėtų nueiti į kapines ir sutvarkyti kapą. Mano mama dabar yra nuplikusi. Ar gyvas, ar miręs – mes negalime jo rasti“, – pasakoja Venera.
Aleksejus Pavlovas iš Permės srities dalinyje praleido tik dvi dienas – ir žuvo 2023 m. vasarį pirmajame mūšyje prie Avdijivkos. Jis grįžo namo uždarytas karste. Už tarnybą jis buvo apdovanotas ordinu, pasakoja jo sesuo Tatjana Kargasina.
Tačiau jo sesuo savo brolio žūtį vertina visiškai kitaip.
„Jis žuvo pirmajame mūšyje ir nieko nesuprato apie karą! Atsižvelgiant į tai, ką rodo televizijos laidos apie trilijonus ir milijardus vagysčių Gynybos ministerijoje, sunku patikėti, kad tai greitai baigsis. Karas yra pinigai. Žmonės renka pinigus kariuomenei, aprengia ją, maitina – ir vagia juos milijardais ir trilijonais“, – pasakoja Tatjana.
Rusijos karo su Ukraina pradžią ji aiškina taip:
„Putinas patikėjo savo ministrais, kad mūsų kariuomenė paruošta, o po trijų mėnesių būsime prie Lenkijos. Bet ką mes turėjome? Neturėjome nei kuo aprengti kareivių, nei kuo juos pamaitinti, nei kuo kariauti. Mano sūnėno pinigai buvo surinkti už droną. Ar tikrai mūsų darbas yra pirkti dronus? Juk jie nupirkti tiesiog parduotuvėje! Negi Gynybos ministerija negali susitvarkyti?“ – svarstė dingusio kario sesuo.
