Rugsėjo 14-osios paryčiais įvykdytos atakos Saudo Arabija staiga neteko net pusės savo naftos gavybos – 5 procentai visos pasaulyje išgaunamos naftos – pajėgumų. Tiesa, netrukus paskelbė, kad patirti nuostoliai nebuvo tokio didelio masto, kaip atrodė iš pradžių, todėl gavybą pavyks atstatyti greičiau nei tikėtasi.
Jemeno sukilėliai husitai, pastaruosius kelerius metus kariaujantys su Saudo Arabija, prisiėmė atsakomybę už rugsėjo 14-ąją įvykdytus išpuolius – jie tariamai pasinaudojo bepiločiais. Ekspertų manymu, husitai gali turėti karinių pajėgumų tokiam išpuoliui įvykdyti, rašoma vokiečių „Handelsblatt“.
Tačiau JAV kaltina savo seną priešą – Iraną. Saudo Arabijos kariuomenė iš pradžių neigė informaciją, kad kaltųjų sąraše mato Teheraną. Tačiau trečiadienį, rugsėjo 18-ąją, Saudo Arabijos Gynybos ministerija paskelbė, kad netrukus pateiks „daiktinių Irano dalyvavimo šiame išpuolyje įrodymų“. Iranas tuo metu visus kaltinimus neigia.
Ką nuspręs daryti JAV?
Arši Vašingtono reakcija į išpuolį rodo, kad JAV ir Iranas ruošiasi kariniam konfliktui – galimai, su katastrofiškomis pasekmėmis globaliai santvarkai, rašoma „Handelsblatt“. Jau vien išaugusi karo rizika sukels pastebimas pasekmes. „Pats išpuolis bet kokiu atveju padidina neapibrėžtumo dėl rytojaus pojūtį bendrovėms ir vartotojams visame pasaulyje, o tai atsispindi visuotinėje konjunktūroje“, – cituojamas Ekonominių tyrimų instituto vadovas Clementas Fuestas.
Situaciją apsunkina dar ir tai, kad JAV valdžia nevykdo stabilios užsienio ar saugumo politikos. Po Johno Boltono, griežtos politikos Irano atžvilgiu šalininko, atsistatydinimo, apžvalgininkai tikėjosi iškrovos signalų, ypač dėl to, kad D. Trumpas netgi svarstė galimybę atšaukti sankcijas. Tačiau dabar deeskalacijos galimybės, rodosi, liko praeityje.
Didžiosios Europos Valstybės ir toliau laikosi branduolinės sutarties su Iranu ir bando priešintis amerikiečių politikai naudoti „maksimalaus Irano politiką“. Tačiau jau ir Vokietijos politikai praranda viltį, kad Iranas vis dar yra suinteresuotas diplomatija ir kompromisais. „Atakos turi vienareikšmišką Irano požymį“, – cituojamas įtakingas Vokietijos politikas, Irane gimęs Bijanas Djir-Sarai‘us.
Fondo „Mokslas ir politika“ vadovas Volkeris Perthesas mano, kad JAV ir Iranas jau išnaudojo galimybes veikti „žemiau karinio susidūrimo slenksčio“. „Jeigu Irano atstovai iš tiesų dalyvavo šiose atakose, jie norėjo parodyti tuo, kad daugiau nieko nebebijo“, – aiškino jis. JAV, eksperto nuomone, jau taip stipriai suveržė sankcijų ratą, kad dabar jau vargu ar liko galimybė sureaguoti nekariniu būdu.
„Foreign Policy“ apžvalgininkas Stevenas Cookas perspėja, kad nuo to, kaip JAV sureaguos į išpuolį prieš Saudo Arabiją priklauso viso regiono likimas. Jeigu JAV nuspręs, kad Artimųjų Rytų energetiniai ištekliai nebėra „nacionalinio saugumo interesas“, reikš, kad amerikiečiai iš tiesų galutinai pasitraukia iš regiono.
Ar iš tiesų tarp JAV ir Irano kils karas, tikėtina, labiausiai priklauso nuo D. Trumpo vidinės politikos gairių ir skaičiavimų. Tikimybė būti perrinktam šis konfliktas yra lazda su dviem galais, cituojamas JAV politikos ekspertas Josefas Bramlas. „Viena vertus, kartu su kainų augimu energijos šaltiniams auga ir konjunktūrinės rizikos. Iš kitos, dėka griežtų santykių su Iranu jis gali užsidirbti dešiniųjų krikščionių ir žydų pripažinimą“, – tikina ekspertas.
Situaciją galėtų kiek sušvelninti JAV ir Irano prezidentų susitikimas, tarpininkaujant europiečiams. Tai nepadėtų panaikinti konflikto, bet bent jau leistų sumažinti konflikto eskalavimą.
