Šis siaubingas įspėjimas atveria duris į ateitį, kurią sunku įsivaizduoti, tačiau priverčia mus susimąstyti apie galimus Europos politinius ir karinius scenarijus.
2024 metai prasideda karų akivaizdoje
Praėjus beveik dvejiems metams po Rusijos invazijos į Ukrainą ir Artimiesiems Rytams atsidūrus ant katastrofos slenksčio po spalio 7 d. „Hamas“ išpuolių prieš Izraelį, horizonte iškyla didesnio karo grėsmė. Ministrai pirmininkai, gynybos sekretoriai ir kariuomenės vadai teigia, kad didelio konflikto grėsmė šiuo metu yra didesnė nei bet kada nuo Kubos raketų krizės laikų. Europos vyriausybės viena po kitos skelbia rimtus perspėjimus savo piliečiams pradėti ruoštis kovai, skelbia portalas „Daily Mail“.
Dabar NATO šalys ruošiasi vienoms didžiausių pratybų istorijoje. 90 000 karių iš visų žemyno kampelių ir Jungtinių Valstijų sieks žūtbūt parodyti savo karinę galią prieš Vladimirą Putiną ir kitas potencialias grėsmes.
Visa tai vyksta tuo metu, kai NATO karinio komiteto pirmininkas admirolas Robas Baueris paragino vyriausybes ir civilius gyventojus ruoštis „esminiams pokyčiams“ savo gyvenime, prognozuodamas, kad per ateinančius 20 metų įvyks didelio masto ginkluotas konfliktas.
Į atsargą išėjęs brigados generolas Kevinas Ryanas „Mail Online“ sakė: „2024 m. Rusijos išlaidos gynybai išaugs iki 140 mlrd. dolerių (apie 129 mlrd. eurų) – trečdalio šalies biudžeto.
Šie pokyčiai neturi prasmės, jei jie yra skirti tik dabartinei Rusijos priešininkei – Ukrainai. Ukraina turi trečdalį Rusijos gyventojų ir iš tikrųjų, nepaisant sunkumų yra gana stipri šalis.
Pakeitimai prasmingi tik tuo atveju, jei Rusija ruošiasi karui su dideliu priešu, pavyzdžiui, NATO.
Dabar „MailOnline“, padedamas buvusių kariuomenės vadų ir saugumo ekspertų komandos, nagrinėja, kaip iki 2044 m. gali įvykti Rusijos puolimas Europoje.
Pirmasis etapas: kibernetinis karas ir raketų smūgiai
Kibernetinės atakos dabar yra beveik kasdienis reiškinys, o vyriausybės, žvalgybos tarnybos ir net privačios bendrovės ar karinės grupuotės kovoja dėl pranašumo.
Nors ši nauja norma beveik priimama kaip konkurencijos ir šnipinėjimo forma, ekspertai perspėjo, kad kitas didelis tarptautinis konfliktas greičiausiai prasidės nuo masinės kibernetinės atakos.
„Kibernetinės atakos gali būti realiai panaudotos mūšio lauke – rusai jomis pasinaudojo prieš invaziją į Ukrainą, be kita ko, siekdami sunaikinti „Viasat“ ryšių tinklą“, – sakė RUSI bendradarbis ir gynybos analitikas Samas Cranny-Evansas.
Tačiau artimiausiais metais technologinė pažanga reiškia, kad atėjus laikui pulti, Rusijos gebėjimai panaudoti kibernetinį karą chaosui NATO gretose pasėti gali būti keleriopai didesni.
Atsargos generolas Benas Hodgesas sakė: „Galiu įsivaizduoti, kad rusai, jei jau būtų priėmę siaubingą sprendimą įsiveržti, būtų ėmęsi veiksmų, kad sukurtų didžiulį kibernetinį mūsų infrastruktūros sutrikdymą. Jie galėtų pasinaudoti kibernetinėmis atakomis, kad sukurtų darbo problemų jūrų uostuose arba sutrikdytų logistikos ir tiekimo grandines“.
S. Cranny-Evansas pridūrė: „Galimas net tam tikras konfliktas kosmose, kai palydovai būtų naudojami vienas kito puolimui arba prieš palydovus būtų vykdomas trukdymas – tai jau buvo padaryta žemesniu lygmeniu Ukrainoje.
Bandys šalyse sukelti neramumus
Dezinformacijos kampanijos, propagandos kampanijos ir kitos ne smurtinio spaudimo formos taip pat bus vykdomos siekiant sukelti neramumus šalyse, kurias Rusija nori įtraukti į savo įtakos sferą.
Tačiau nors kibernetinis karas neabejotinai gali destabilizuoti NATO karinį veiksmingumą, pakenkti jos pramoniniams pajėgumams ir pakurstyti nepasitenkinimą, niekas nepakeis to, ką S. Cranny-Evansas apibūdino kaip „įprastines kinetines operacijas žemėje, ore ir jūroje“.
Tikėtina, kad tai būtų brutali raketų ataka, kuria būtų siekiama paralyžiuoti pagrindinius karinius objektus ir infrastruktūros objektus Rytų Europoje ir už jos ribų, taip sudarant prielaidas dislokuoti karius.
„Pagrindinė dabartinės kovos Ukrainoje pamoka yra ta, kad kibernetinio ir elektroninio karo stiprėjimas nesumažino karo žiaurumo. Bet koks Rusijos ir NATO karas pasižymės milžinišku naikinimu ir mirtimi, nes kiekviena pusė stengiasi palaužti kitos pusės valią didindama atakas“, – sakė brigados generolas K. Ryanas.
„Rusija nesigėdys panaudoti šimtus tolimojo nuotolio tiksliųjų raketų prieš civilius taikinius visoje Europoje“, – perspėjo B. Hodgesas.
Atsargos generolas B. Hodgesas tęsė: „Jie tai darė prieš Ukrainą ir akivaizdu, kad jiems nerūpi šių karo nusikaltimų, kurie vyksta kiekvieną dieną, atgarsiai. Taigi, jei jie priėmė sprendimą pulti NATO, jie paleis raketas ir tolimojo nuotolio bepiločius lėktuvus į visus pagrindinius jūrų uostus, oro uostus ir transporto mazgus, taip pat pagrindinius karinius štabus, aerodromus ir panašiai. Todėl taip dažnai pabrėžiu, kaip svarbu, kad visoje Europoje turėtume tinkamą priešlėktuvinę ir priešraketinę gynybą – dabar jos neturime“.
S. Cranny-Evansas pritarė, kad NATO šalys turi įsipareigoti stiprinti oro gynybos pajėgumus, įskaitant ankstyvojo perspėjimo sistemas, ir koordinuoti veiksmus su kaimyninėmis šalimis, kad tinklas galėtų veikti darniai.
Antrasis etapas: invazija sausuma, jūra ir oru
Generolas B. Hodgesas prognozuoja, kad jei Rusija po 20 metų padarytų „klaidą“ ir užpultų NATO, Kremlius pradėtų puolimą sausuma, jūra ir oru, siekdamas „palaužti“ karinį aljansą.
Benas Hodgesas teigė, kad Rusija bus pasimokiusi iš klaidų, padarytų Ukrainoje, ir, padedama Irano ir Kinijos, sugebės papildyti savo karinį arsenalą bei gerokai patobulinti technologijas.
Pagal vieną iš scenarijų B. Hodgesas sakė, kad Maskva galėtų pasinaudoti šia atnaujinta karine galia ir pirmiausia pulti siaurą žemės juostą, vadinamą Suvalkų koridoriumi, įsiterpusį tarp Lenkijos, Lietuvos ir Kaliningrado.
Net ir nedidelė ataka šiame silpname taške – vienintelėje sausumos sienoje tarp žemyninės Europos ir Baltijos valstybių – galėtų sukelti didelių problemų NATO.
Atsargos generolas B. Hodgesas sakė, kad jei Putinui ar jo įpėdiniui pavyktų užblokuoti Suvalkų koridorių, jie pasinaudotų šia žemės juosta ir Baltarusija kaip antrojo puolimo etapo pradžia.
Šiame antrajame etape tūkstančiai Rusijos karių, dirbtinio intelekto valdomi tankai ir specialiosios pajėgos būtų siunčiami pulti vieną iš šalių NATO rytiniame flange – greičiausiai Lietuvą, Lenkiją arba Estiją.
Nors šiuo metu Baltijos šalyse dislokuota tūkstančiai NATO karių, įskaitant Jungtinės Karalystės karius, tačiau jie skirti tik kaip „apsauginės pajėgos“. Jų vaidmuo – sulaikyti bet kokias įsiveržusias pajėgas, kol atvyks pagrindinė NATO kariuomenė.
Užpultų ir palauktų
„Jei mes delstume, tai, kad nesugebėtume įvykdyti savo įsipareigojimų pagal 5 straipsnį ginti valstybes nares... sužlugdytų aljansą. Tai būtų stulbinantis smūgis NATO, jei nevykdytume to, ką sakėme, kad darysime“, – sakė B. Hodgesas.
O jei NATO suabejotų, V. Putinas nesustotų, prognozuoja atsargos generolas.
Per kelias dienas po to, kai pradės sausumos invaziją ir oro puolimą prieš rytinį NATO flangą, V. Putinas dislokuos savo Rusijos karinį jūrų laivyną gyvybiškai svarbiai misijai: perimti šiaurinio Arkties kelio kontrolę.
„Jei jie mus nuo jo atkirstų, tai būtų pražūtinga, – sako B. Hodgesas. – Tai nėra susiję su tuo, kad Rusija bando perimti visą NATO. Ne toks būtų jų tikslas po 20 metų. Tai būtų siekis sugriauti NATO kaip aljansą, įsiveržiant į rytinį flangą ir užimant kritines vietas, pavyzdžiui, Arktį, kurios jiems būtų naudingos“.
Pretenduoja į Šiaurės jūrų kelią
Dėl klimato kaitos tirpstant poliarinio ledo dangai, nauji laivybos keliai tampa vis labiau prieinami.
„Rusija norės dominuoti šiame šiauriniame maršrute, nes tai leistų jai daug greičiau perplaukti pasaulio viršūnę ir būtų ekonomiškai naudinga Maskvai“, – sakė B. Hodgesas.
„Turėdami tolimojo nuotolio ginklus, jie galėtų dominuoti Šiaurės Atlanto vandenyne ir iš jo išplaukiantys laivai iš Arkties“, – pridūrė jis.
Rusija jau dabar pretenduoja į didžiąją dalį Šiaurės jūrų kelio (ŠJK) nuosavybę ir kontrolę – labiausiai prieinamo Arkties laivybos kelio, kuris galėtų tapti nauja tarptautinės prekybos magistrale.
Maršrutas eina palei Rusijos Arkties pakrantę, todėl patenka į Rusijos išskirtinę ekonominę zoną (IEZ), todėl šalis gali kontroliuoti laivybos veiklą, laivybą ir išteklių naudojimą pagal Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos (UNCLOS) 234 straipsnį.
Esant įtemptiems santykiams su Vakarais, NSK suteikia Putinui galimybę gabenti savo gamtinius išteklius ir kitus eksportuojamus produktus į Kiniją, Indiją ir kitus pirkėjus Rytuose be JAV ar Europos įsikišimo.
Iš aukštai už poliarinio rato Rusijos Šiaurės laivynas gali pulti Skandinavijos uostus arba kirsti Arkties vandenis ir per Šiaurės jūrą pulti Jungtinę Karalystę.
Maskva galėtų pasitelkti povandeninius laivus arba povandenines valtis, kad nupjautų gyvybiškai svarbius optinio pluošto povandeninius kabelius, taip padarydama precedento neturinčią žalą ir sutrikdydama Vakarų infrastruktūrą, logistiką ir ryšius, jei ateityje konfliktas paaštrėtų.
Rusijos sąjungininkės galėtų prisijungti prie kovos
Atsargos generolas B. Hodgesas „MailOnline“ aiškiai pareiškė: „Šis karas neįvyktų vakuume“.
Vis gilėjant prarajoms tarp Rytų ir Vakarų, mažai tikėtina, kad Rusijos puolimas prieš NATO vyktų be kitų didžiųjų valstybių įsitraukimo į kovą.
Pastaraisiais metais Rusija užmezgė glaudesnius ryšius su kitomis galybėmis, kurių kiekviena turi giliai įsišaknijusių nuoskaudų dėl, jų nuomone, homogeniškos pasaulio tvarkos, kuriai vadovauja JAV ir jų Vakarų sąjungininkės.
Pavyzdžiui, Iranas kelia didelę grėsmę Artimuosiuose Rytuose, turi bauginančią kariuomenę ir išteklių sukurti branduolinį ginklą – tai, pasak B. Hodgeso, greičiausiai įvyks artimiausiais metais.
Islamo Respublika taip pat remia daugybę kitų smarkiai ginkluotų grupuočių visame regione, įskaitant „Hamas“, „Hezbollah“ ir Jemeno sukilėlius, taip pat pajėgas Irake ir Sirijoje, kurios pastarosiomis savaitėmis rengė dronų atakas prieš JAV bazes regione.
Šios pajėgos sudaro vadinamąją „pasipriešinimo ašį“, kuri yra geopolitinis ir karinis aljansas, skirtas atremti Vakarų ir regiono varžovų keliamas grėsmes.
Iranas ir Rusija
Teheranas (Iranas) yra pakeliui į plataus masto strateginės partnerystės sutartį su Vladimiru Putinu, kuriam jau gamina bepiločius lėktuvus Ukrainos miestams bombarduoti, pagal kurią karinis, ekonominis ir diplomatinis bendradarbiavimas pasiektų dar neregėtą lygį.
Kaip ir Rusija, Iranas jau seniai susiduria su Vakarų ekonominėmis sankcijomis ir griežtai priešinasi Vakarų įtakai ir intervencijai Artimuosiuose Rytuose.
Be to, Iranas plėtoja glaudesnius ryšius su kitomis Rytų ir Pietų pasaulio valstybėmis įvairiuose tarptautiniuose forumuose, nes siekia sumažinti Vakarų bausmių poveikį.
Jei Rusija užpultų NATO, labai tikėtina, kad Iranas galėtų stoti į kovą Kremliaus pusėje.
Ryšiai su Kinija
Kinija kelia dar vieną grėsmę, nors galbūt ne tiesiogiai Europai.
Nors Kinija naudojasi pigiu energijos importu iš Rusijos ir remia savo platesnį tikslą destabilizuoti Vakarų vadovaujamą tarptautinę tvarką, ji taip pat yra labai priklausoma nuo prekybos su Vakarais, ypač JAV.
Jų karinis bendradarbiavimas kol kas neprilygsta Maskvos ir Teherano bendradarbiavimui, o Pekinas, ketinantis įtvirtinti savo, kaip tikros pasaulinės supervalstybės, statusą, atsargiai žiūri į Rusijos bandymus didinti įtaką visoje Eurazijoje ir pasaulio Pietuose.
Atsižvelgiant į tai, mažiau tikėtina, kad Pekinas veržtųsi į Europos karinį teatrą, kad paremtų Rusiją konflikte su NATO pajėgomis.
Tačiau scenarijus, pagal kurį Kinijos komunistų partija, pasinaudojusi tokia galimybe, įsiveržtų į Taivaną, siekdama susigrąžinti suverenios, save valdyti gebančios salos kontrolę, o NATO sutelktų dėmesį į Maskvos keliamą grėsmę, tikrai įmanomas.
O turint omenyje Pekino siekį įtvirtinti prieigą prie didžiulių Arkties išteklių ir apsaugoti laivybos kelius, esančius už Vakarų kontrolės ribų, tikėtina, kad Kinija galėtų suteikti paramą Kremliui, kuris kariauja su Europa.
„Nemanau, kad Kinijoje jaučiama meilė Rusijai. Kinija nėra baisiai suinteresuota išlaikyti Rusiją virš vandens, – sakė B. Hodgesas. – Tačiau jie nenorės, kad būtų sutrikdytas jų pigių dujų tiekimas, ir norės turėti galimybę naudotis Šiaurės jūros keliu, kurį konflikto atveju kontroliuotų Rusija“.
Branduoliniai ginklai iš Šiaurės Korėjos
Kadangi Šiaurės Korėja yra beveik visiškai izoliuota nuo pasaulio arenos, mažesnė tikimybė, kad ji bus įtraukta į didelį konfliktą, o karo grėsmė yra priemonė, naudojama nuo pat Kim Jong Uno senelio Kim Il Sungo šalies sukūrimo, siekiant išlaikyti dinastijos valdžią.
Tačiau režimas jau sutiko papildyti Maskvą šaudmenimis savo vykstančiam karui Ukrainoje tuo metu, kai Vakarų santykiai su istorinėmis sąjungininkėmis Kinija ir Rusija yra pasiekę naujas žemumas.
RUSI atliktoje Šiaurės Korėjos amunicijos tiekimo Rusijai analizėje perspėjama: „Poveikis bus juntamas ne tik mūšio lauke Ukrainoje. Tokio kiekio šaudmenų pardavimas papildys pinigų stokojančio Pchenjano režimo iždą“.
Korporacijos „RAND Corporation“ tarptautinės gynybos tyrėjo adjunktas Bruce’as Bennettas sakė: „Šiaurės Korėja gali siekti kitos pagalbos iš Rusijos mainais už jos paramą, įskaitant raketų ir kitų pažangių karinių technologijų tiekimą“.
Toliau plėtojant šią Maskvos ir Pchenjano karinę sąjungą, yra tikimybė, kad Šiaurės Korėja „gali panaudoti branduolinius ginklus“, kad padidintų įtampą Vakarų sąjungoms su Azijos partnerėmis, pavyzdžiui, Japonija ir Pietų Korėja, arba „tiesiogiai grasinti Jungtinėms Valstijoms branduolinio ginklo panaudojimu“.
Kaip galime išvengti visuotinio karo?
V. Putinas jau seniai laikosi nuomonės, kad Sovietų Sąjungos žlugimas dešimtojo dešimtmečio pradžioje buvo katastrofa, ir nors neaišku, kokie būtų Rusijos puolimo prieš NATO tikslai, analitikai įtaria, kad pirmieji jo taikiniai bus buvusios Sovietų Sąjungos valstybės.
Kremliaus retorika Baltijos šalių ir kitų Rytų Europos tautų atžvilgiu po 2022 m. vasario invazijos į kaimyninę šalį tapo vis priešiškesnė.
Kadangi Maskvos pajėgos jau susidūrė su įnirtingu pasipriešinimu Ukrainoje, gynybos analitikai nemano, kad būsimo konflikto atveju Kremliui užtektų jėgų konsoliduoti dideles Europos šalių teritorijas į Rusijos Federaciją.
Tačiau Rusija aiškiai ir nuosekliai pasmerkė tai, ką ji laiko NATO plėtra ir aljanso siekiu kelti grėsmę Kremliaus įtakos sferai.
Todėl gali būti, kad netrukus Rytų blokas vėl atsidurs jos akiratyje – jei ne užkariauti, tai bent sutrikdyti ir destabilizuoti, siekiant pakenkti NATO aljansui.
Maskvos pergalė gali nuversti provakarietiškas vyriausybes, kurios savanoriškai ir demokratiškai įstojo į Europos Sąjungą ir NATO, pakeisti jas Rusijos marionetėmis arba partijomis, labiau linkusiomis derintis prie Kremliaus, ir taip sugriauti aljansą.
Kaip Vakarai gali užkirsti tam kelią?
Pasak ekspertų, svarbiausia – atgrasymas.
Tam reikia, kad NATO ir jos valstybės narės turėtų kariuomenę, kuri būtų ne tik pasirengusi atremti bet kokias įsiveržusias Rusijos pajėgas, bet ir būtų pakankamai stipri, kad pranoktų Maskvos kariuomenę tiek, kad Kremlius apskritai nenorėtų pradėti puolimo.
„Atgrasymas – tai ir karinių pajėgumų turėjimas, ir signalizavimas priešui, kad esate pasiruošę panaudoti šiuos pajėgumus, ir jūsų pasiryžimas juos panaudoti iki galo, – sako Samas Cranny-Evansas. – Tai, ką matome Europoje, kai gegužės mėnesį bus surengtos didelio masto 90 000 karių pratybos – operacija „Steadfast Defender“ (angl. „Tvirtas gynėjas“), yra šio signalizavimo elemento dalis.
„Tai parodymas Rusijai, kad Europa ir NATO gali mobilizuoti tokias dideles pajėgas, panaudoti jas lauke ir išbandyti jų gebėjimą kovoti dideliame kare. Tai yra bendros pastangos siekiant išvengti karo arba neleisti priešui manyti, kad jo karo tikslai gali būti lengvai pasiekti“, – teigia S. Cranny-Evansas.
Brigados generolas K. Ryanas sakė: „Pasirengimo gali pakakti, kad būtų išvengta platesnio masto karo. Nepasiruošimas gali jį sukelti“.
Atsargos generolas Benas Hodgesas pabrėžė, kad visapusiškas karas įvyktų tik tuo atveju, jei Rusija pajustų, kad NATO nėra pasirengusi ar vieninga.
Jis sakė: „Rusai gerbia tik jėgą. Jei jie pajus silpnumą, tada jie ir toliau judės į priekį. Jei jie tai padarytų, tai būtų todėl, kad jie įvertino, jog mes nesame pasirengę ar vieningi aljanso viduje arba kad neturime pakankamai amunicijos ar gebėjimo judėti pakankamai greitai. Jei civilinė vadovybė nemano, kad kyla grėsmė, ji negalės veikti pakankamai greitai. Mūsų vadovai turėtų kalbėtis su mumis kaip su suaugusiais žmonėmis“.
Branduolinio konflikto grėsmė
Kai kurių analitikų nuomone, atgrasymas apima ir branduolinio konflikto grėsmę.
Pasaulinės rizikos analizės bendrovės „Sibylline“ vyriausiasis Europos ir Eurazijos analitikas Alexanderis Lordas sakė: „Branduolinis atgrasymas tebėra strategijų, kuriomis siekiama užkirsti kelią plataus masto Rusijos ir NATO karui, pagrindas“.
Tačiau jis pabrėžė, kad „hibridinio karo plitimas, pilkosios zonos destabilizacija ir didelio intensyvumo karo sugrįžimas į Europos žemyną reiškia, kad konvenciniam atgrasymui turi tekti didesnis vaidmuo užkertant kelią tokiam Rusijos ir NATO karui“.
Tai reiškia, kad Europa ir platesni Vakarai turi investuoti į ateitį, o didelio masto karinės pratybos, tokios kaip „Steadfast Defender“, didžiausios NATO pratybos nuo Šaltojo karo laikų, yra skirtos iliustruoti šį konvencinį pajėgumą ir pasiryžimą ginti sąjungininkus, taigi ir atgrasyti nuo tolesnės Rusijos agresijos, – užbaigė jis.
„Diplomatija su didele lazda“
Jei NATO sugebės parodyti bauginančią, veiksmingą ir darnią karinę grėsmę, galbūt tai gali atgrasyti V. Putiną ar jo įpėdinį nuo tolesnio smurto ir neleisti, kad virš Europos vėl nusileistų visuotinio karo šmėkla.
Tačiau atgrasymas nėra amžinas sprendimas, ir jį turi lydėti bendros pastangos atkurti nuolatinį bendravimą ir pozityvius diplomatinius santykius su Maskva.
Buvęs JAV prezidentas Theodore‘as Rooseveltas, be daugelio kitų dalykų, prisimenamas dėl to, kad išpopuliarino „diplomatiją su didele lazda“, t. y. idėją, kad norint apsaugoti nacionalinius interesus ir atgrasyti būsimus priešus nuo nedorų ketinimų, būtina puoselėti stiprią karinę galią ir norą ją demonstruoti.
Tačiau yra ir antrasis patarlės elementas, paskatinęs jį sukurti šią sąvoką. Jei norima nešti didelę lazdą, taip pat reikia „kalbėti tyliai“.
Didelė lazda gali pakeisti kieno nors elgesį, bet ji negali priversti jo suprasti.
