1918 m. liepos 17 d., kiek po vidurnakčio, 46 metų Rusijos imperatorienė išplėšiama iš miego. Nustėrusi Aleksandra Fiodorovna atsimerkia ir pamato dvaro gydytoją Botkiną. Jis atėjo perduoti įkalintą caro šeimą saugančių bolševikų žinią: visi turi ruoštis evakuacijai.
78 dienas šeima – nušalintas caras Nikolajus II, imperatorienė Aleksandra ir penki poros vaikai bei grupelė tarnų – gyveno nelaisvėje apleistame dvare Jekaterinburge, į rytus nuo Uralo kalnų.
Šalyje vyko pilietinis karas tarp bolševikų ir baltagvardiečių, kurie kovėsi už caro sugrąžinimą į sostą. Tačiau naujasis caro šeimos prižiūrėtojų vadas Jurovskis niekam neleido kalbėtis su kaliniais, todėl šeima apie įvykius beveik nieko nežinojo.
Visiškai atskirta nuo išorinio pasaulio, itin religinga Aleksandra šiuos mėnesius praleido kasdien melsdamasi ir tikėdamasi aukštesnių jėgų pagalbos, – bet veltui.
Gydytojo perduota žinia apie evakuaciją įžiebė silpną viltį. Nors įsakyme buvo rašoma, kad šeimai su savimi nieko nereikia imti, jie puolė krautis lagaminus. Paskutinę akimirką 17-metė dukra Anastasija pasiėmė ir šunelį Džimį.
Jiems susiruošus, vadas Jurovskis įsakė visiems leistis į namo rūsį. Jis paaiškino, kad antrasis aukštas, kuriame įrengti miegamieji, yra per daug pavojingas dėl mieste vykstančių kovų.
Jiems nusileidus į beveik tuščią rūsio patalpą, Aleksandra pasiskundė: „Čia net kėdžių nėra!“
Išgirdęs skundą, Jurovskis paliepė atnešti porą kėdžių. Aleksandrai ir jos ligotam sūnui, sosto įpėdiniui Aleksejui, buvo leista atsisėsti. Kiti devyni liko stovėti.
Visi sužiuro į Jurovskį, o jis staiga išsitraukė pistoletą. Tada mažame kambaryje nuaidėjo sunkūs žingsniai ir prie Jurovskio prisijungė 10 ginkluotų sargybinių.
„Uralo darbininkų, valstiečių ir karių atstovų tarybos vykdomasis komitetas nusprendė, kad jums turi būti įvykdyta mirties bausmė“, – garsiai perskaitė Jurovskis. Pasigirdo šūvis. Paskutinė Rusijos imperatorienė išsigandusi žiūrėjo, kaip žūsta jos vyras.
Lemtingąją 1918 m. vasarą Aleksandra Fiodorovna buvo 24 metus praleidusi galingos Rusijos imperijos soste, nežinodama, kad dėl imperiją ištikusios nelaimės iš esmės kalta ji.
Du dešimtmečius ji nekreipė dėmesio į žmonių kančias ir kaip marionetę valdė savo silpną vyrą, versdama jį priimti vieną lemtingą sprendimą po kito.
Lyg to būtų negana, ji draugavo su nedoru ir ištvirkusiu mistiku, per kurį ne tik jos šeima, bet ir visa Rusija nugarmėjo pragaištin.
Per karūnavimą pralietas kraujas
1918 m. šūviais pasibaigę įvykiai prasidėjo malonia muzika 34 metais anksčiau. 1884 m. birželio 13 d. Aleksandra, tuomet vadinta Alix, dalyvavo savo vyresniosios sesers vestuvėse Žiemos rūmuose Sankt Peterburge. Pasakiškai graži vestuvių vieta nebuvo svetima tuomet vos 12 metų turėjusiai Alix.
Ji gyveno su savo tėvu didžiuoju kunigaikščiu Liudviku IV ir broliais bei seserimis Darmštate, Vokietijos Heseno žemėje. Nors jos tėvo valdoma didžioji kunigaikštystė nebuvo nei itin didelė, nei galinga, ji turėjo ypatingų ryšių.
Alix motina Alisa buvo Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos – galingiausios Europos valdovės – dukra. Taigi, Alix buvo pratusi prie prabangos. Tačiau gyvenimas jos nelepino. Ir jos mama ir brolis bei sesuo mirė, kai ji buvo labai maža.
1884 m. vasarą ją pirmąkart aplankė meilė. Per vestuvių puotą Sankt Peterburge ji įsimylėjo Rusijos sosto įpėdinį 16-metį Nikolajų Romanovą, kuris buvo caro Aleksandro III ir danų kilmės imperatorienės Dagmaros sūnus. Meilė buvo abipusė ir po 10 metų, 1894 m. lapkričio 26 d., jaunoji pora susituokė dalyvaujant monarchams iš visos Europos.
Tačiau vestuvės vyko po tragiškų įvykių. Vos prieš keletą savaičių mirė Nikolajaus tėvas ir Rusijos caras Aleksandras III, o jaunasis Nikolajus perėmė darbą, kurio labai bijojo – tapo Rusijos valdovu.
„Aš nesu pasiruošęs būti caru. Neturiu supratimo apie valdymą“, – sakė jis savo svainiui. Kukli Aleksandra taip pat nebuvo pasiruošusi imperatorienės vaidmeniui.
„Aš nesu sukurta spindėti ir kalbėti prieš minią. Man nelengva bendrauti su žmonėmis. Man rūpi mano vidinis gyvenimas“, – rašė ji draugei.
Lyg to būtų negana, caro valdymas prasidėjo tragedija. Oficialaus Nikolajaus karūnavimo proga 1896 m. gegužės 30 d. daugiau nei pusė milijono žmonių susirinko švęsti lauke netoli Maskvos.
Puotą apmokėjo caro šeima. Tačiau kai pasklido kalbos, kad vaišių visiems neužteks, žmonės ėmė stumdytis, kad prasibrautų prie maisto. 1 389 žmonės buvo mirtinai sutrypti.
Gyventojai apkaltino jaunąjį carą ir praminė jį „Kruvinuoju Nikolajumi“, o prietaringi rusai šią nelaimę interpretavo kaip grėsmingą ateities pranašystę.
„Vokiška kalė“ buvo nekenčiama
Aleksandra ištekėjo už caro ir gavo carienės titulą pavojingiausiu laikotarpiu beveik per visą 300 metų carinės dinastijos istoriją. 1894 m. – keleriais metais anksčiau negu įvyko vestuvės – Rusijos gyventojus užklupo didelė katastrofa. Javai nespėjo subręsti ir tūkstančiai žmonių mirė iš bado. Po bado kilo choleros epidemija, per kurią mirė daugiau nei ketvirtis milijono rusų.
Gyventojams mirštant nuo ligų ir bado, caro šeima ir aukštuomenė maudėsi turtuose. Dėl tokios atskirties tarp turtingos aukštuomenės ir be galo nuskurdusios prastuomenės XX a. pradžioje kilo daug darbininkų sukilimų.
Aleksandros vyras buvo laikomas silpnu caru, jam sunkiai sekėsi priimti ryžtingus sprendimus. Rusai juokavo, kad šalis iš tikrųjų turi du vadovus: carą ir paskutinį su juo kalbėjusį žmogų. Rusai jautė be galo didelę neapykantą svetimšalei jo žmonai iš mažos ir visiškai nežinomos didžiosios kunigaikštystės.
Būdama introvertiška ir šalta, imperatorienė pelnė „vokiškos kalės“ pravardę. Kalbos apie tai, kaip žmonės jos nekenčia, pasiekė net Aleksandros močiutę, Anglijos karalienę Viktoriją.
„Pirmoji tavo pareiga – pelnyti žmonių meilę ir pagarbą“, – pabrėžė patyrusi karalienė.
Bet Aleksandra jos neklausė: „Tu klysti, brangi močiute. Rusija nėra Anglija. Čia mums nereikia pelnyti žmonių meilės. Rusijos žmonės savo carus garbina kaip dievus.“
1905 m. sausį net Aleksandra matė, kokie žmonės yra įpykę. 140 tūkst. darbininkų susirinko priešais Žiemos rūmus, protestuodami prieš kylančias maisto kainas, kurios augo po nesėkmingo Rusijos karo su Japonija (1904–1905 m.).
Caro šeima buvo išvykusi, tačiau buvo iškviesta policija ir per neramumus žuvo daugiau nei 1 tūkst. protestuotojų.
Žudynės sukėlė streikus visoje Rusijoje, o neramumai tęsėsi keletą mėnesių. 1905 m. spalio 17 d. caras Nikolajus nusileido ir pradėjo reformas. Buvo apribota caro valdžia, įvestos pilietinės teisės ir įsteigta įstatymų leidžiamoji institucija – Dūma.
Reformos įsiutino Aleksandrą. Ji šventai tikėjo neribota ir Dievo duota caro valdžia ir spaudė vyrą kovoti už savo istorinę teisę. Vos po dvejų metų caras be įspėjimo panaikino visas naująsias žmonėms suteiktas teises. Revoliucija buvo numalšinta, – tačiau neilgam.
Sosto įpėdinis sirgo mirtina liga
Už rūmų sienų pasislėpusi Aleksandra ramiai gyveno su vyru, penkiais jų vaikais ir gausybe tarnų. Keturios mergaitės gimė viena po kitos, tad šeima netvėrė džiaugsmu, kai 1904 m. rugpjūčio 25 d. imperatorienė pagimdė berniuką – sosto įpėdinį.
Sūnus Aleksejus tapo visos šeimos, o ypač Aleksandros, numylėtiniu. Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Paaiškėjo, kad Aleksejus serga rimta kraujo liga.
Aleksandra, pati to nežinodama, sirgo hemofilija, ją paveldėjo ir jos sūnus. Sergant šia liga prasideda spontaniškas sąnarių ir raumenų kraujavimas ir gali plyšti vidaus organai.
Kadangi gydytojai nieko negalėjo padaryti, Aleksandra ieškojo pagalbos religijoje. Ištekėjusi imperatorienė atsivertė į Rusijos stačiatikių tikėjimą, iš pradžių jį vertino skeptiškai, o vėliau praktikavo su fanatizmu.
Tikėdamasi susilaukti sūnaus, ji taip pat kreipėsi pagalbos į religinius pranašus, kurie, daugelio rusų manymu, turėjo gydomųjų galių. Pagimdžiusi Aleksejų, ji buvo įsitikinusi, kad susilaukė berniuko dėl pranašų pagalbos.
Aleksejaus liga paskatino Aleksandrą vėl ieškoti alternatyvios pagalbos – šį kartą ji kreipėsi į liūdnai pagarsėjusį mistiką Grigorijų Rasputiną – vargšą, bemokslį valstietį, susikūrusį stebukladario reputaciją.
Rasputinas atvyko į Sankt Peterburgą 1904 m. ir sėkmingai gydė moteris, ypač savo bute. Tačiau ištvirkęs ir nedoras Rasputinas buvo apkaltintas lytine prievarta.
Pranašas susipažino su šalies valdovais netrukus po Aleksejaus gimimo ir greitai tapo artimu šeimos draugu. Kaskart, kai mažasis sosto įpėdinis susirgdavo, Rasputinas melsdavosi už jį, ir Aleksejui nedelsiant pagerėdavo.
Netrukus Aleksandra ėmė su juo konsultuotis ir visais kitais klausimais. Rasputinas tikino perduodantis Dievo žinią, todėl viską, ką jis sakydavo, ji aiškino kaip žinią iš dangaus.
Aleksandra vis dažniau ėmė spręsti politinius klausimus. Jos vyras nemokėjo vadovauti šaliai, todėl Aleksandra jautėsi įpareigota užtikrinti, kad carinis režimas nežlugtų.
„Deja, caras yra silpnas. Bet aš esu kitokia, ir ketinu išlikti stipri“, – pasakojo ji Didžiosios Britanijos ambasadoriui Rusijoje.
Gandai pasklido dėl Rasputino
Aleksandrai palaikant ryšius su Rasputinu, ji tapo dar labiau nemėgstama. Rusai bjaurėjosi Rasputinu, kuris šnabždėjo carienei į ausį nedoras idėjas, o pats bendravo su didikais, fanatiškai praktikavo tikėjimą, elgėsi amoraliai ir ypač daug gėrė.
Vienas laikraštis pranašą pavadino „kūnų ir sielų naikintoju“, o netrukus spaudoje pasipylė ir pasakojimai apie slaptą Aleksandros ir Rasputino romaną. Carienė paneigė gandus, pareiškusi, kad tai – „nuodingos paskalos“.
Rūmams ir liaudžiai vis labiau kritikuojant Aleksandrą, jos draugų ratas mažėjo. Carienė tapo paranojiška ir nepasitikėjo niekuo, išskyrus savo šeimą. Kaip sakė caro pusseserė Marija, carienė „prarado psichinę pusiausvyrą“.
Aleksandros fizinė sveikata irgi prastėjo. Dar prieš atvykstant į Rusiją ją kankino migrena ir stiprūs nugaros bei galūnių skausmai. Bėgant metams skausmas stiprėjo ir ilgą laiką ji buvo prikaustyta prie lovos arba neįgaliojo vežimėlio.
Kai 1914 m. prasidėjo I pasaulinis karas, milijonai darbingų vyrų buvo išsiųsti iš javų laukų ir gamyklų kovoti su Vokietijos imperija. Dėl to maisto gamyba smarkiai sumažėjo ir kilo badas.
Paprasti rusai badavo. Jiems tekdavo stovėti ilgiausiose eilėse dėl vienos riekės duonos, o caro šeima ir toliau gyveno prabangiai. Praraja tarp paprastų gyventojų ir caro dar niekada nebuvo tokia didelė. 1915 m. Aleksandra priėmė sprendimą, kuris buvo lemtingas ne tik jai, bet ir visai carinei Rusijai.
Caras perėmė vadovavimą kariuomenei
Fronte Rusijos kariuomenė patyrė daugybę katastrofiškų pralaimėjimų. Todėl, Rasputino patarta, Aleksandra įtikino savo vyrą perimti vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, nors šis neturėjo didelės karinės patirties.
„Tai jūsų šlovingo valdymo pradžia. Taip sako Rasputinas, ir aš juo tvirtai tikiu“, – vyrui sakė ji.
Kitą dieną po to, kai Nikolajus pradėjo vadovauti, protestuodami atsistatydino 8 iš 13 ministrų. Carui išvykus iš Sankt Peterburgo vadovauti kariuomenei, Aleksandra faktiškai perėmė šalies vadovės pareigas, o Rasputinas tapo jos dešiniąja ranka.
1916 m. sausio pabaigoje naujuoju Rusijos ministru pirmininku Aleksandra paskyrė buvusį rūmų ceremonimeistrą Borisą Stürmerį. Pastarasis buvo artimas Rasputino draugas, jis jį ir rekomendavo.
Netrukus Aleksandra atleido patyrusį karo ministrą Polivanovą ir užsienio reikalų ministrą Sazonovą ir abiejų užduotis perdavė Stürmeriui. Ir vėl Rasputino patarta. Nieko valstybės reikaluose neišmanančio Boriso Stürmerio paskyrimas buvo baisi klaida, o po didžiulio spaudimo 1916 m. lapkritį Aleksandra turėjo atimti iš jo visus postus. Tačiau jau buvo padaryta nepataisoma žala.
Gyventojai buvo įsitikinę, kad visos nelaimės įvyko dėl to, kad Rasputinas ir Vokietijoje gimusi carienė perdavė priešui valstybės paslaptis. 1917 m. vasario 23 d. daugiau nei 90 tūkst. darbininkių pradėjo streiką Sankt Peterburge ir išėjo į gatves su plakatais, ant kurių buvo užrašyta „Nuversti carą“ ir „Karui ne“.
Netrukus prie moterų protesto prieš Nikolajų II prisijungė ir šalies kariai. 1917 m. kovo 15 d. caras turėjo atsisakyti sosto. Carinį režimą pakeitė Laikinoji vyriausybė. 300 metų trukęs caro valdymas nutrūko ir įvyko tikra nelaimė.
Namų areštas baigėsi žudynėmis
1917 m. pavasarį caro šeimai iš pradžių buvo skirtas namų areštas rūmuose už Sankt Peterburgo. Tačiau kadangi sostinėje darėsi vis nesaugiau, Laikinoji vyriausybė nusprendė iškelti šeimą atokiau į saugų Tobolsko miestą Sibire.
Kai per 1917 m. spalio revoliuciją bolševikai nuvertė valdžią, caro šeima pateko į komunistų globą. Tačiau revoliucija supriešino šalį ir netrukus kilo kruvinas pilietinis karas tarp komunistinės Raudonosios armijos ir Baltosios gvardijos, kuriai, be kita ko, priklausė carizmo šalininkai, taip pat ukrainiečiai, kurie tikėjosi išsikovoti nepriklausomybę.
Grėsė pavojus, kad caras bus išlaisvintas ir padės priešui pelnyti svarbią simbolinę pergalę, todėl 1918 m. balandį Baltajai gvardijai priartėjus prie Tobolsko, bolševikai perkėlė caro šeimą į apleistą dvarą Jekaterinburge.
Po kelių mėnesių bolševikai nusprendė kartą ir visiems laikams išspręsti problemą ir likviduoti visą šeimą. Aleksandra iki paskutinės akimirkos vylėsi, kad jos tvirtas tikėjimas išvaduos šeimą nuo kančių.
„Nesijaudink. Dievas yra visur ir jis padarys stebuklą“, – likus kelioms savaitėms iki caro šeimos žudynių rašė ji draugei.
Stebuklas taip ir neįvyko. Liepos 17 d. bolševikų vadas Jurovskis įsakė savo vyrams įvykdyti mirties bausmę visai šeimai, tarnams ir rūmų gydytojui. Anot Jurovskio, jis pirmiausia nušovė carą, o po to jo vyrai mažame rūsio kambaryje paleido kulkas į kitus.
Liovusis šaudyti tapo aišku, kad caraitės, Aleksejus ir imperatorienė tebėra gyvi.
„Manau, kad jie nualpo iš baimės arba galbūt tyčia nugriuvo, todėl liko gyvi. Taigi, mes šaudėme toliau. Aleksejus sėdėjo visiškai išsigandęs. Aš jį nužudžiau“, – po daugelio metų pasakojo Jurovskis. Net mažasis Anastasijos šuo Džimis buvo nudobtas rūsyje.
Baimindamiesi, kad 11-os žmonių kūnai pateks į Baltosios gvardijos rankas, budeliai juos apipylė rūgštimi ir padegė, o po to sumetė į laikiną kapą prie apleisto miško keliuko.
Tik 1998 m. caro šeima ir Aleksandra sulaukė Rusijos žmonių atleidimo, kurio negavo, kol buvo gyvi. Tais metais caro šeimos palaikai buvo iškilmingai perlaidoti Sankt Peterburgo katedroje.
„Ilgai tylėjome apie šį siaubingą nusikaltimą. Atėjo laikas pasakyti tiesą: žudynės Jekaterinburge yra viena gėdingiausių akimirkų mūsų istorijoje“, – nuo pakylos sakė tuometinis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
