Atremdama Rusijos puolimą, Ukraina pademonstravo nepaprastą narsą, sumanias taktikas ir fenomenalią lyderystę. Tačiau pripažinkime – be Vakarų tiekiamų ginklų Kyjivas greičiausiai jau būtų Maskvos valdžioje. Kaip savo pranešime Kongresui teigė Jungtinių Amerikos Valstijų generalinio štabo viršininkas generolas Markas Milley, vien per pirmąsias šešias karo savaites Vakarai ukrainiečiams atsiuntė 60 000 prieštankinių ir 25 000 priešlėktuvinių ginklų.
Jau gegužę buvo panaudota ketvirtadalis Pentagono perduotų priešlėktuvinių raketų „Stinger“. Sunku nustatyti tikslius skaičius – nors naujoji Respublikonų dauguma reikalauja atlikti auditą – tačiau net ir su didesne Europos pagalba, toks ginklų panaudojimo tempas supervalstybei, kuri susiduria su daug didesne grėsme kitoje Ramiojo vandenyno pusėje, yra netvarus.
Tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vykdo negailestingą oro kampaniją prieš Ukrainos civilius, siekdamas kompensuoti apgailėtinus savo sausumos pajėgų rezultatus. Tačiau nepaisant Irano teikiamos pagalbos, rusai susiduria su kur kas rimtesniu amunicijos trūkumu. Reikia atsižvelgti ir į tai, kad ši Rusijos pramonė sunkiai veikė dar prieš Vakarams įvedant negailestingas ekonomines sankcijas Rusijai.
Taigi, kam pirmam pritrūks amunicijos? Šį klausimą uždavėme žinomam Rusijos tyrinėtojui Michaeliui Kofmanui. Jis yra „Center for Naval Analyses“ Rusijos studijų programos mokslinių tyrimų programos direktorius ir Vašingtone įsikūrusio „Woodrow Wilson International Center“ Kennano instituto mokslinis bendradarbis.
Išpuoliai prieš karinius objektus Rusijoje, kurie, galimai, buvo įvykdyti Ukrainos bepiločių orlaivių, yra paskutinis daug nuostabos sukėlęs šio karo įvykis. Tiesa, jie nepadarė daug žalos, tad kaip tai paveiks Rusijos kariuomenę?
Sunku įvertinti galima poveikį iš pirmo žvilgsnio, tačiau nesu tikras, ar vertėtų tikėtis didelių padarinių. Galbūt Rusija perorganizuos savo oro antskrydžių taktiką. Tačiau tikriausiai tai teigiamai paveiks Ukrainos kariuomenės ir gyventojų moralę.
Ar nebijote, kad tai gali sukurti naują eskalavimo grandinę, kuri Vakarams būtų labai nepatogi?
Ne, nors nenustebčiau, jei kai kurie žmonės Vakaruose jaustųsi nepatogiai dėl Ukrainos smūgių, nukreiptų į Rusijos strategines bombonešių pajėgas. Tačiau Rusija išpuoliams prieš Ukrainą naudoja ilgojo nuotolio aviaciją, todėl tai ne eskalavimas, o atsakas.
Rudenį surengtas Ukrainos kontrpuolimas buvo netikėtai sėkmingas, tačiau jo metu buvo išnaudota daug amunicijos, didelė apkrova teko ir įrenginiams. Ar Kyjivas padedant Vakarams sugebės per žiemą pasipildyti savo atsargas? Ar dabar kovos šiek tiek aprims?
Nematau daug pagrindžiančių įrodymų, kad dabar kovos nurimtų. Vietoje to, matome nesibaigiantį sekinimo karą, kuriam būdinga didelė priklausomybė nuo artilerijos, pėstininkų atakų ir ilgo nuotolio ginklų. Didelių puolimų artimiausiu metu galbūt ir nebus, bet tai pereinamasis karo laikotarpis. Esu skeptiškas, kad kuri nors pusė sugebės drastiškai pakeisti savo tiekimo situaciją, išlaikant tokius artilerijos panaudojimo tempus.
Ukrainai reikia Vakarų oro gynybos sistemų ir patikimo artilerijos amunicijos tiekimo. Deja, jų naudojimo tempas viršija Vakarų gamybos galimybes. Kad padėtis stabilizuotųsi, reikia pokyčių gamybos ir panaudojimo srityse.
Tikėtina, kad Rusijos problemos yra dar rimtesnės ir skubesnės, atsižvelgiant į stiprią jos kariuomenės priklausomybę nuo artilerijos ir milžinišką šovinių, kuriuos ji panaudojo per pavasarį ir vasarą, kiekį. Rusijos pajėgos stengsis išnaudoti šį laikotarpį atsigavimui, o Ukrainos kariuomenė toliau jas spaus ir bandys sužlugdyti Rusijos bandymus atkurti savo puolimo potencialą.
Naujoji Rusijos strategija yra žiauri oro atakų kampanija prieš civilius ir karinius objektus. Ar taip galima laimėti karą?
Oro atakos paprastai neturi pakankamai prievartos jėgos, o tokie išpuoliai tik skatina ryžtą – ne jį palaužia. Tačiau šis karas vyksta ne tik ore, ar ne? Oro antpuoliai yra vykdomi kartu su sausumos atakomis. Abi šios taktikos yra Rusijos strategijos dalis, siekiant paversti šį karą materialiai nebepakeliamu ir kuo ilgiau jį užtęsti, tikintis, kad Ukrainą remiančios Vakarų šalys pavargs, nes karas reikalauja daug išlaidų ir gali tęstis ilgai.
Be to, šie smūgiai išsekina Ukrainos oro gynybos amuniciją, todėl, laikui bėgant, šalis susidurs su dilema, kai jai reikės rinktis tarp miestų ir fronto linijų gynybos. Jei taip atsitiks, Rusijos oro pajėgos taps daug įžūlesnės kovos lauke. Panašu, kad Rusija renkasi sekinimo ir varginimo strategiją, nes jos kariuomenė yra nepajėgi įvykdyti didelio masto puolimo. Šiuo požiūriu, Bachmuto atvejis yra išskirtinis, nes jis parodo Maskvos norą užimti Donecką nepaisant didelių kaštų.
Rusija naudoja amuniciją greičiau, nei gali jos pasigaminti, todėl, kad palaikytų šią kampaniją, ji tampa vis labiau priklausoma nuo bepiločių orlaivių importo iš Irano. Vis dėlto, jei Maskva sugebės importuoti balistines raketas iš Irano, ji galės tęsti savo atakas beveik visą žiemą.
Jei Rusijai galiausiai prireiks vėl užimti Ukrainos atkovotas teritorijas, ar jos pajėgos bus geriau pasirengusios? Ar 300 000 naujai mobilizuotų karių bus naudingi, ar toks sprendimas buvo priimtas tik iš nevilties?
Karių skaičius nėra deterministinis, bet karo metu jis yra svarbus, ypač jei tai yra sekinimo karas. Kad ir kokia chaotiška buvo ši mobilizacija, ji stabilizavo rusų linijas, leido organizuotai pasitraukti iš Chersono ir suteikė pakankamai jėgos užpulti Bachmutą, tačiau dar yra per anksti daryti bet kokias išvadas. Paprastai rezultatai išaiškėja tik po kelių mėnesių.
Šiuo metu Rusijos kariuomenė laikosi daugiau gynybinės strategijos. Mobilizuoti kariai galimai yra mažiau veiksmingi puolimo operacijose, bet jie gali būti naudingi saugant gynybines linijas, apkasus ir panašiai. Iš esmės, mobilizacija gali pratęsti karą, nebūtinai pakeisdama jo trajektoriją.
Kiek anksčiau sakėte, kad „Rusija vis dar turi daug aukštesnio lygio pajėgumų, kurie kelia didžiausią nerimą NATO ir JAV.“ Kokie tai pajėgumai?
Savaime suprantama, kad Rusijos kariuomenė šiame kare pasirodė daug prasčiau nei buvo tikėtasi, todėl atsirado nuomonių, kad bet koks karas tarp Rusijos ir NATO aljansui nebūtų didelis iššūkis. Tačiau toks požiūris nepaiso svarbių šio karo pamokų. Prireikė milžiniškų JAV ir daugelio kitų Vakarų šalių pastangų, kad Ukrainos kariuomenė pasiektų šį tašką. Jei nebūtų Vakarų paramos, karas galėjo pasisukti visai kita linkme.
Galbūt dabar Rusija ir nekelia didelės konvencinio karo grėsmės NATO, bet ji atsigaus. Negana to, kai kurios galingos Rusijos sistemos Ukrainoje dar nebuvo panaudotos, o kai kurios nėra išsekintos tiek, kad negalėtų būti panaudotos ateityje. Rusija toliau vykdo veiksmingą oro gynybą, elektroninį karą, naudoja priešpalydovinius ginklus, taikosi į energijos sistemas, be to, ji turi branduolinių povandeninių laivų ir kita.
Karas išsekino JAV iždą ir, kas kelia nerimą, karines atsargas. Ar pasieksime tašką, kai Pentagonas pasakys: „Ne, atsiprašome, bet mes turime išlaikyti pakankamai pajėgumų karui dėl Taivano“ ir sumažins teikiamą paramą?
Tai neabejotinai yra svarbiausias šio karo iššūkis. JAV kariuomenė nėra optimizuota remti tokio karo, koks dabar vyksta Ukrainoje, kuris labai priklauso nuo didelio artilerijos ir raketų sistemų pasirengimo. Mūsų gynybos sektoriui prireiks šiek tiek laiko padidinti gamybos mastus. Kokybiniai Vakarų ginklų, tokių kaip „HIMARS“, pranašumai kompensuoja kiekio trūkumus, bet tai neišsprendžia problemos, kad Ukrainai kas mėnesį reikia didelio artilerijos amunicijos kiekio.
Europiečiai irgi prisideda, tiekdami ginklus iš savo arsenalo, jie taip pat turi gamybos pajėgumų. Tačiau JAV atsargos jau yra gerokai išsekusios, o įtampa niekur nedingsta.
O koks bus vidutinės trukmės ar ilgalaikis poveikis Rusijos kariuomenei?
Tikėtina, kad artimiausiais metais Rusija bus daug labiau priklausoma nuo branduolinių ginklų, atsižvelgiant į jos išsekintą kariuomenę, tačiau kai kuriuose sektoriuose Rusijos ginkluotosios pajėgos nepatyrė didelių nuostolių arba gali lengviau atgauti pajėgumą nei labiau nualintos sausumos pajėgos. Rusija taps silpnėjančią galia, kuriai gali prireikti dešimtmečio ar daugiau, kad ji atkurtų savo kariuomenę, bet ji išliks pavojingu strateginiu iššūkiu.
V. Putino populiarumas šiek tiek sumažėjo, o mobilizacijos įsakymas skaudžiai paveikė kai kurias Rusijos šeimas. Tačiau ar jis praranda savo geležinę valdžią?
Ne.
Jei jis pasieks nevilties tašką, ar matote, kad V. Putinas panaudos branduolinį ar cheminį ginklą?
Mane kiek glumina pasikartojantys nuogąstavimai dėl cheminio ginklo panaudojimo, nes tai, manau, yra mažai tikėtina. Tačiau branduolinio eskalavimo rizikos nederėtų ignoruoti. Jei Rusijos kariuomenė patirs pralaimėjimą, dėl kurio valstybė žlugtų ar prarastų vientisumą, Rusijos politinė vadovybė gali apsvarstyti branduolinio eskalavimo klausimą.
Man atrodo, kad žmonės, kurie tiki, kad branduoliniai ginklai mūšio lauke nėra naudingi arba kad jie dramatiškai nepakeistų šio konflikto eigos, taip tik bando numalšinti savo nerimą. Branduolinių ginklų panaudojimas Maskvai kainuotų labai daug. Vargu, ar tai būtų populiarus pasirinkimas, tačiau beviltiški lyderiai nebūtinai būna racionalūs.
