Tačiau kai Vakarų sankcijos sustabdė jam reikalingų dalių tiekimą, jis ėmėsi vadovautis verslo logika ir pirko jas iš kur tik galėjo. Jo paieškos nuvedė jį į Turkiją. Čia tarpininkų tinklas pasiūlė jam įvairias schemas, pagal kurias prekių pristatymas kainuotų nuo dviejų iki keturių dolerių už kilogramą. Šiandien jos pristatomos partijomis, dažnai maišuose su užrašu „asmeniniai daiktai“, praėjus trims ar keturioms savaitėms po užsakymo. Vadimas neklausia jokių klausimų, jeigu sandoris, jo nuomone yra geras. Jis supranta, kad tuo pačiu principu vadovaujasi ir muitininkai, rašo „The Economist“.
Vadimo sprendimas atspindi platesnę problemą, Rusijai grįžtant prie primityvių būdų, siekiant išgyventi. Griežtos Europos ir Amerikos sankcijos, įvestos praeitų metų vasarį, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, turėjo izoliuoti Rusijos ekonomiką. Tačiau kai tik pusė pasaulio prisidėjo prie šių priemonių, realybė tapo sudėtingesnė. Prekiautojai iš Rusijai draugiškų valstybių, pavyzdžiui, Turkijos, Kazachstano, Indijos ir Kinijos, už tam tikrą kainą siūlosi palengvinti Rusijai reikalingų ribojamų prekių importą. 2022 m. rugsėjį Rusijos importas doleriais viršijo vidutinę 2019 m. mėnesinę vertę. Šios šalys dabar taip pat perka didelę Rusijos žaliavų eksporto dalį, kurią Rusija kadaise siųsdavo į Europą. Žinoma, su didele nuolaida.
Tai leido Kremliui išvengti ekonominės katastrofos. Praėjusiais metais Rusijos bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažėjo tik 2,2 proc., o tai paneigė daugelio ekonomistų pavasarį paskelbtas prognozes, kad metinis nuosmukis sieks 10 proc. ar daugiau. Šis sumažėjimas galimai sukėlė nepatogumų, bet jis toli gražu nėra pakankamas sužlugdyti Vladimiro Putino užmojus. Net jeigu daugelis gauna mažesnius atlyginimus, nedarbo lygis išlieka žemas. Nors būsto kainos nustojo augti, nematyti jokių kracho ženklų. Vartotojų išlaidos lėtina ekonomiką, bet ne per daug.
Tarptautinis valiutos fondas netgi pranašauja, kad 2023 m. Rusijos ekonomika padidės 0,3 proc. – toks rodiklis pralenkia prognozes Didžiajai Britanijai bei Vokietijai ir yra tik šiek tiek mažesnis už bendrą Europos Sąjungos vidurkį.
Rusijos ekonominė izoliacija taip pat suteikia galimybę negailestingiausiems greitai praturtėti iš karo. Prieš karą Europos ir Amerikos įmonės turėjo tiesioginių investicijų Rusijoje, kurių vertė siekė maždaug 350 mlrd. JAV dolerių. Po invazijos išleistas vyriausybės dekretas įpareigoja Vakarų kompanijas, kurios nori nutraukti savo veiklą Rusijoje, pirmiausia gauti leidimą. Savo turtą jos gali parduoti tik vyriausybės nustatytomis kainomis, kurios paprastai būna net 50 proc. (ar net daugiau) mažesnės už jų rinkos kainą. Taip atsirado korumpuota sistema.
Vienas Vakarų pramonininkas, padedantis kelioms Europos įmonėms pasitraukti iš Rusijos, tikino, kad galimybių ieškantys rusai ir net vakariečiai ieško įvairiausių ryšių vyriausybėje, siekdami susitarti. „Grįžome į XX a. 10-ąjį dešimtmetį, – sakė jis, kalbėdamas apie laukinio kapitalizmo laikus. – Galima drąsiai teigti, kad valdymą perimsiantys naujieji savininkai nepaisys tokių detalių kaip sankcijos.“
Šie apribojimai buvo dalis ekstremalių priemonių, kurias įvedė Rusijos technokratai, siekdami stabilizuoti ekonomiką per kelis mėnesius nuo invazijos pradžios. Ir šie sprendimai yra kur kas efektyvesni, nei galėjo tikėtis jų autoriai. Prieš invaziją daugelis jų buvo aiškiai nepatenkinti idėja pradėti neišprovokuotą karą, galintį sužlugdyti modernėjančią ekonomiką, kurią jie kūrė visą savo karjerą. Manoma, kad daugybė jų, įskaitant Rusijos centrinio banko vadovę Elvirą Nabiuliną, didžiausio Rusijos banko „Sberbank“ vadovą Germaną Grefą ir buvusį finansų ministrą reformatorių Aleksejų Kudriną, V. Putinui reiškė pretenzijas, kai suprato, kad invazija yra neišvengiama.
Tačiau prasidėjus karui, jie greitai stojo į rikiuotę ir neleido masiniam pinigų iš bankų atsiėmimui peraugti į visišką finansų krizę bei suvaldė infliaciją. Iš centrinio banko ir finansų ministerijos atsistatydino tik keli žemesnio lygio biurokratai. Vienas buvęs centrinio banko darbuotojas tikino, kad jo kolegų pastangos išlaikyti karo mašiną jam kėlė ir susižavėjimą, ir pasibjaurėjimą: „Jie suprato, ką daro, todėl jie guodėsi apsimesdami, kad žmonės, kurie juos pakeis, būtų dar žiauresni.“ Vienas Kremliui artimas aukšto lygio šaltinis sakė: „Elitas yra įkalintas. Jie laikosi iš visų jėgų. Kai ten praleidi tiek daug laiko, ta kėdė tampa viskas, ką tu turi.“
Įsidrąsinę griežtosios linijos šalininkai agituoja imtis radikalesnių pokyčių pačioje valstybės širdyje. Kai kurie svajoja pašalinti svarbias figūras, kurios, jų nuomone, yra provakarietiškų pažiūrų. Tačiau tol, kol tie žmonės ir toliau finansuos jo karo pastangas, vargu, ar V. Putinas imsis tokių veiksmų. Sunku sužinoti, kaip jiems sekasi, nes daugelis pagrindinių statistinių duomenų dabar yra įslaptinti. Tačiau situaciją galima nuspėti atsižvelgiant į kitus rodiklius. 2022 metams suplanuotas Rusijos biudžetas siekė 23,7 trilijono rublių (apie 312 mlrd. eurų). Tačiau vyriausybės skaičiai rodo, kad faktinės išlaidos 2022 m. siekė mažiausiai 31 trilijoną rublių (apie 408 mlrd. eurų).
Pasak Maskvos valstybinio universiteto ekonomistės Natalijos Zubarevič, pašalpos ir kiti pervedimai (pensijos, pigios paskolos, papildomos vaiko pašalpos) sudarė tik apie 2,5 trilijonus rublių papildomų išlaidų. Taip atlieka maždaug 5 trilijonai rublių. Didžioji dalis šių pinigų, matyt, buvo skirti ginkluotei. Pastebima akivaizdžių ženklų, kad Rusijos ekonomika yra mobilizuojama karui. Gynybos įmonės trimis pamainomis dirba 24 valandas per parą. Pagrindinis Rusijos tankų gamintojas „Uralvagonzavod“ įdarbino mažiausiai 300 kalinių, kad spėtų vykdyti užsakymus. Plieno gamyba 2022 m. sumažėjo tik 7 proc. – o buvo prognozuota 15 proc., turint omenyje automobilių pramonė patirtą sankcijų žalą nutraukus puslaidininkių tiekimą.
Kremlius aiškiai nori ir toliau militarizuoti ekonomiką. Spalį vyriausybė įsteigė naują tarybą, skirtą koordinuoti valdžios ir pramonės sprendimus. Tačiau naujų pinigų šaltinių paieška taps daug sudėtingesnė. V. Putino invazija sutapo su angliavandenilių kainų išaugimu. Per pirmuosius penkis 2022 m. mėnesius šio sektoriaus pajamos buvo du su puse karto didesnės nei metai prieš tai. Tačiau žemesnės pasaulinės naftos kainos, taip pat Vakarų embargas dujoms ir naftos kainų viršutinės ribos nustatymas paveikė šį pajamų srautą, nors ir mažiau nei tikėjosi Vakarai.
Europos nusigręžimas nuo rusiškų angliavandenilių paliko spragą, kurią Kremlius bando kompensuoti parduodamas juos kitoms rinkoms, pavyzdžiui, Turkijai, Indijai ir Kinijai už žemesnę kainą (nors yra įrodymų, kad faktinės nuolaidos yra mažesnės nei oficialiai skelbiama). Kiek sunkiau seksis nustatyti tolesnę naftos produktų kainų viršutinę ribą, nes šios didžiosios rinkos jau turi savo įsteigtas naftos perdirbimo gamyklas. Taigi Rusija sieks parduoti daugiau žaliavinės naftos, tačiau tikslus to poveikis paaiškės tik po kurio laiko. Bet kokiu atveju, viltys, kad naftos kaina gali pakilti iki 70 JAV dolerių už barelį – kainos, kuri subalansuotų Rusijos biudžetą – gali būti pernelyg optimistiškos.
Kad ir kaip Rusijos ekonomika būtų priversta spaustis į primityvesnę karo laikų situaciją, jos valdančioji klasė supranta, kad kelio atgal nėra. Bent jau kol šalį valdo V. Putinas. Gruodį prezidentas pareiškė, kad ginkluotųjų pajėgų ištekliai nebus ribojami. Tai reiškia, kad bus mažinamos kitos išlaidos. N. Zubarevič mano, kad sumažės išlaidos sveikatai ir švietimui. Galimai bus pasinaudota ir Rusijos valstybinio turto fondu, kuriame yra apie 10,4 trilijonų rublių arba 7,8 proc. šalies BVP. „Kuo situacija blogės, tuo karas taps reikalingesnis“, – sakė vienas buvęs biurokratas.
Naratyvas, kad Rusija kovoja už savo išlikimą prieš Vakarus, tapo galingu represijų įrankiu. Tai reiškia, kad Kremliaus reikalavimai pasispausti ir taip jau kenčiantiems Rusijos žmonėms tik augs. „Jie jau militarizuoja žmonių sąmonę, bet tai ilgalaikis procesas, – tikino buvęs valstybės tarnautojas. – Adolfui Hitleriui prireikė penkerių metų. O jie tik ką tik pradėjo.“
