Nors tai nėra vienintelė dramatiško Rusijos atitrūkimo nuo Europos ir JAV varomoji jėga, karas šį lūžį iš esmės sustiprino. Rusijos vidinė transformacija, vadovaujant prezidentui Vladimirui Putinui, įvyko gerokai anksčiau nei Rusijos invazija į Ukrainą, o jos pasekmės bus jaučiamos dar ilgai po karo pabaigos.
Ši transformacija yra Rusijos pasitraukimas iš Vakarų – poslinkis, kuris yra didesnis nei 1917 m. bolševikų revoliucija. Rusija atsistraukia nuo Europos ir JAV, prarandami ryšiai su žmonėmis, vyriausybėmis, institucijomis ir įmonėmis Vakaruose. Šalyje taip pat atsiranda antivakarietiškos Rusijos gyvenimo tendencijos, kurios yra ir spontaniškos, ir skatinamos vyriausybės.
Greitis, kaip šie pokyčiai įvyko, yra precedento neturintis Rusijos istorijoje. Dramatiškai suintensyvėjus 2014 m. pastangoms stigmatizuoti ir izoliuoti Rusiją, Vakarai iškėlė šalies atkirtį kaip aiškų politikos tikslą. Nuo 2023 m. Rusijai vadovauja žmogus, kurį Tarptautinis baudžiamasis teismas pavadino karo nusikaltėliu. Šalis įsipainiojusi į aštrėjantį karą, kuris sukėlė siaubą daugeliui žmonių Vakaruose.
Kol Rusija bus tokia, kokia yra dabar, Vakarų lyderiai sieks ją atitolinti nuo savo rinkų, neleis naudotis savo technologijomis ir taikys sankcijas verslui ir elitui.
Kylanti atsiskyrimo siena paliečia ir tuos rusus, kurie nepritaria Putinui. Gegužės mėnesį PEN America atšaukė panelinę diskusiją su dviem rusų rašytojais, nors abu yra stiprūs karo priešininkai, kasmetiniame Pasaulio balsų festivalyje Niujorke.
Organizacija patyrė spaudimą iš ukrainiečių, kurie buvo pakviesti į atskirą festivalio renginį ir grasino pasitraukti, jei dalyvaus ir rusai, nepaisant to, ar jie nėra Putino karo šalininkai. Šis sprendimas buvo stulbinantis, atsižvelgiant į PEN misiją ginti literatūrinę laisvę ir jos chartijos teiginį, kad „visomis aplinkybėmis, ypač karo metu, meno kūriniai, visos žmonijos palikimas, turėtų būti nepaliesti nacionalinių ar politinių aistrų“.
Kuo daugiau tokių epizodų – draudimas rusams dalyvauti viešuose renginiuose vien dėl jų tautybės – tuo labiau Kremlius gali girtis dėl savo sprendimo atsiskirti nuo Vakarų. Kol karas tęsis, šio gilaus kelių išsiskyrimo nebus įmanoma panaikinti.
Putino uolumas atskirti Rusiją nuo Europos ir JAV dažniausiai yra už Vakarų kontrolės ribų. Atsiskyrimas nuo Vakarų tapo jo režimo sinonimu, jo politinės ir ideologinės esmės dalimi. Jėgas, skatinančias šį pertrūkį, bet kuriam Putino įpėdiniui bus nepaprastai sunku pakeisti, darant prielaidą, kad lyderis, kuris nėra aiškiai nusiteikęs prieš Vakarus, vis tiek gali ateiti į valdžią Rusijoje.
Į Europą su meile
Nepriklausomai nuo to, kas vyksta dabar, šiuolaikinė Rusija buvo kuriama kontaktuojant su Europa. Pradedant XVII amžiuje, vadovaujant Petrui Didžiajam, ir tęsiant Jekaterinai Didžiajai XVIII amžiuje, Rusija stengėsi tapti vis europietiškesnė. Jų pastangomis Rusija prisijungė prie Europos valstybių sistemos. 1812 m. Rusija nugalėjo Napoleoną, o vėliau bendradarbiavo su Prūsija ir Austrija, kad garantuotų žemyno stabilumą.
XIX amžiuje Rusija tapo pagrindine jėgų pusiausvyros dalimi po Vienos kongreso taip pat ir neatsiejama Europos diplomatijos prieš Pirmąjį pasaulinį karą dalimi. XIX amžiuje Rusija darė didelę įtaką Europos kultūrai, ypač su savo literatūra, muzika ir baletu. Tai buvo Antono Čechovo, Levo Tolstojaus, Fiodoro Dostojevskio, Ivano Turgenevo, Piotro Čaikovskio ir daugelio kitų pasiekimai.
Šį rusų kultūros žydėjimą paskatino sąlytis su europietiškomis idėjomis ir Europos meno kūriniais. O Rusijos valdantieji rūmai buvo dinastiškai susiję su keliais Vakarų Europos rūmais. Nikolajus II, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo Vokietijos kaizerio Vilhelmo ir Jungtinės Karalystės karaliaus Jurgio V pirmasis pusbrolis. Aristokratišką, integruotą, atvirą Europą, kuria dalijosi šie lyderiai, visiškai sugriovė Pirmasis pasaulinis karas ir po jo kilę sukrėtimai.
XX amžiuje Sovietų Sąjunga buvo paradoksaliai europietiška. Nors Europa ir JAV smerkė sovietus, bet sovietų valdančioji ideologija – komunizmas – buvo Vakarų kūrinys. Įkvėpti Karlo Markso, bolševikai svajojo apie pasaulinę komunistinę revoliuciją ir ypatingus lūkesčius dėjo į Markso tėvynę Vokietiją ir jos proletariatą.
Sovietų lyderiai Sovietų Sąjungos modernizaciją vertino pagal vakarietiškus kriterijus. Amerikietiški masinės pramonės gamybos metodai paliko pėdsaką sovietų vaizduotėje, o bolševikai turėjo didžiulį atsidavimą aukštai Europos kultūrai, apimančiai Bauhauzą ir neoklasikinę architektūrą, Europos literatūros ir filosofijos kanoną bei Europos ir Amerikos modernizmo elementus. 1920-aisiais Sovietų Sąjunga buvo Europos avangardo priešakyje vizualiųjų menų, kino ir teatro srityse.
Po to, kai apie 1928 m. Josifas Stalinas įsitvirtino valdžioje, jis atsisakė svajonės apie pasaulinę proletarinę revoliuciją ir pasidavė „socializmui vienoje šalyje“, tačiau ir toliau rėmėsi Vakarų inžinieriais ir Vakarų technologijomis.
Stalinas iš prigimties įtariai žiūrėjo į Europą ir teikė pirmenybę „Sovietų Sąjungos tvirtovei“. Tačiau geopolitika – nacistinės Vokietijos planai sovietų teritorijoje – pririšo jį prie Europos. Iki 1945 m. Sovietų Sąjunga sudarė susitarimą su sąjungininkais. Ji išlaikė Rytų Europos šalis izoliuotas nuo likusio žemyno, kartu įtvirtindama Sovietų Sąjungą Europos politikoje.
Po Stalino mirties sovietų lyderis Nikita Chruščiovas grįžo prie sovietinio internacionalizmo idėjos, kurios elementas buvo dalinis Sovietų Sąjungos atsivėrimas Europai šeštajame dešimtmetyje. 1975 m. Helsinkio baigiamasis aktas patvirtino esamas Europos sienas, palikdamas neginčijamą Varšuvos pakto šalių kontrolę sovietams.
Juo JAV ir Vakarų Europa priėmė ir kodifikavo Sovietų Sąjungos, kaip Europos galios, statusą. Tarp netikėtų sovietinio gyvenimo pasekmių buvo Sovietų Sąjungos viduje atsiradęs žmonių susižavėjimas Vakarais. Aštuntajame dešimtmetyje Šaltasis karas prarado didžiąją dalį savo jėgos, o Sovietų Sąjunga vis labiau stengėsi konkuruoti su kultūrine ir vartotojiška Vakarų elegancija: cigaretėmis, mėlynais džinsais ir populiariąja muzika.
Režimas tam tikru laipsniu bandė nuslopinti šį sovietinio skonio ir požiūrio vakarietiškumą. Nors jie kėlė grėsmę režimo ideologijos monopoliui, Vakarų įtaką buvo labai sunku suvaldyti, o komunistinio elito vaikai buvo vieni pirmųjų, kurie priėmė šias naujoves. Devintajame dešimtmetyje meilė Vakarams sustiprino Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo reformas, atverdama kelią taikiam Sovietų Sąjungos žlugimui.
Nuo 1991-ųjų iki 2010-ųjų pradžios Rusija sparčiai vakarietėjo. Dešimtajame dešimtmetyje, pirmą kartą po Rusijos imperijos žlugimo, Vakarų politinės struktūros tapo bendru Rusijos lyderių modeliu – ginčytini rinkimai, politinės partijos, parlamentas – nors vėliau Kremlius daug nuveikė, kad "sutvarkytų" kiekvieną iš jų.
Rusijos ekonomika tapo glaudžiai susijusi su Europos rinkomis, o jos populiarioji kultūra atsivėrė Vakarų įtakai nuo virtuvės, iki mados ir pramogų. Internetas padarė Vakarus lengvai prieinamus rusams, įskaitant tuos, kurie neturi galimybių keliauti į Europą ar JAV. Niekur Rusijos vakarietiškumas nebuvo ryškesnis kaip Maskvoje ir Sankt Peterburge. Posovietiniu laikotarpiu abu miestai virto Europos megapoliais.
Putino kerštas
Putinas, gimęs Sankt Peterburge, Petro Didžiojo išliaupsintame „lange į Europą“, 2000 m. tvirtino, kad neįsivaizduoja savo šalies „atskirai nuo Europos“. Nors Rusijos užsienio politika po 2014 m. tapo agresyvesnė Vakarų atžvilgiu, šis perėjimas turėjo ribotą poveikį Rusijos visuomenei, kuri iš esmės išliko atvira Vakarams.
Net 2021 m. išliko daugybė akademinių ir verslo ryšių. Turistai keliavo iš Europos į Rusiją ir iš Rusijos į Europą. Toliau buvo keičiamasi prekėmis ir idėjomis. Putinas galbūt nesiekė staigaus atotrūkio nuo Vakarų savo invazijos į Ukrainą pradžioje.
Greičiau jo strateginis tikslas buvo pasiekti didesnį Rusijos atskirumą arba, kaip jis galėtų pasakyti, didesnį „suverenitetą“ nuo JAV ir Europos.
Matyt, įsitikinęs, kad kampanija bus trumpa ir sėkminga, jis galbūt įsivaizdavo santykius su Vakarais, kurie buvo sugadinti karo, bet ne nepataisomai.
Vakarai niekada nebuvo radikaliai nutraukę ryšių su Rusija – nei po Putino karo prieš Gruziją 2008 m., net po Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos, 2014 m. įsiveržimo į Donbasą ar kišimosi į JAV rinkimus 2016 m. Bet 2022 m. buvo visai kita istorija. Nes greitas triumfas Ukrainoje būtų turėjęs daug rimtesnių pasekmių Vakarams nei bet kas anksčiau.
Tačiau invazijos metu Putinas taip pat siekė sukurti Rusiją, kuri politine forma būtų vis labiau antivakarietiška ir galėtų egzistuoti atskirai nuo Vakarų ir konfliktuoti su Vakarais. Šis projektas datuojamas bent jau 2011–2012 m. žiemą, kai Putinas rengė savo sugrįžimą į prezidento postą, vykstant dideliems antivyriausybiniams protestams.
Putinas sustiprino savo valdžią, paskelbdamas protestuotojus (daugumą jų – vakarietiškus miestiečius) nepatriotiškais, padidindamas vidaus politinių represijų lygį, skatindamas didesnį kultūrinį konservatyvumą ir vykdydamas vis ekstremalesnę užsienio politiką.
Tikra Rusijos euforija dėl Krymo aneksijos 2014 metais sustiprino Putino šalies viziją, dar labiau atitolindama provakarietiškus intelektualinius ir politinius balsus.
Kai Vakarai priekaištavo Rusijai dėl Krymo aneksijos ir įvedė sankcijas Maskvai, Putinas galėjo pasirodyti, kaip pranašas. Jo tezė, kad Vakarai siekia susilpninti Rusiją, kurią jis išsakė prieš daugelį metų, dabar gavo naujos naratyvinės energijos: rusai turės apsiginti prieš Vakarus, kurie tariamai siekia išlaikyti Rusiją silpną ir nuolankią.
Po 2015 metų Rusijos santykiai su Vakarais didžiąja dalimi normalizavosi, ypač dėl energetinių ryšių su Europa. Karui Rytų Ukrainoje atsidūrus aklavietėje, tolesnės krizės neatrodė neišvengiamos. Normandijos formatas – diplomatinė grupė, sudaryta iš Prancūzijos, Vokietijos, Rusijos ir Ukrainos, turėjusi dirbti siekiant išspręsti Donbaso konfliktą – kažkiek padėjo.
Net ir intensyvi konkurencija Sirijoje labai neapsunkino Rusijos santykių su Vakarais. Per audringą Trumpo administraciją daug kas keitėsi, dalykai vyko "po vandeniu". Rusija JAV įgavo vis tamsesnę reputaciją, o tam tikra antirusiška isterija pasimatė ir Amerikos politikoje. Tuo pat metu stiprėjo kariniai Ukrainos ir JAV santykiai, o NATO aljansas toliau plėtėsi. Visą tą laiką Rusija darėsi autoritariškesnė.
Po 2022-ųjų invazijos Vakarų lyderiai suskubo nutraukti ryšius su Rusija, Putinui nebereikėjo improvizuoti savo vidaus politikoje. Vykdydamas karo veiksmus namuose, jis galėjo tiesiog susintetinti ir sustiprinti esamus požiūrius ir antivakarietiškas nuotaikas.
Jis sustiprino represijas ir sunaikino nepriklausomą žiniasklaidą – už bet kokią viešą vyriausybės kritiką buvo baudžiama arba grasinama areštu. Jis sukarino ilgą laiką puoselėtą kultūrinį konservatizmą.
Antivakarietiškumą Putinas pavertė savo vidaus politikos atramos tašku, pristatydamas Vakarus kaip pavojingai dekadentus, o Vakarų vyriausybes kaip negailestingai agresyvias. Remiantis šiuo pasakojimu, Vakarai buvo pasiryžę sunaikinti Rusijos žmones kare arba netgi – taip teigė Kremlius – kurdami biologinius ginklus, skirtus naudoti prieš Rusiją
Praėjus beveik šešiolikai karo mėnesių, paprasti rusai turi didelį ir greičiausiai ilgalaikį pyktį ir pasipiktinimą Vakarais. Vėlesniais Sovietų Sąjungos dešimtmečiais vyriausybei iš esmės nepavyko įtikinti sovietų piliečių dėl nenumaldomai priešiškų Vakarų, o devintajame dešimtmetyje kliūtys tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų susilpnėjo.
Tačiau nuo 2022 m. vasario mėn. Rusijos institucijos – mokslo, švietimo, kultūros, sporto – prarado galimybę bendradarbiauti su Vakarų kolegomis. Ryšys nutrūko iš abiejų pusių. Kremlius nori sulaikyti Vakarus, o Vakarai sukūrė sankcijų režimą, dėl kurio neįmanomas institucinis bendradarbiavimas su Putino Rusija, net Vakarų įmonės ir institucijos, kurioms netaikomos sankcijos, nusprendė nebebūti Rusijoje.
Šiandieninėje Rusijoje nebėra jokios atsvaros vakarietiškam priešiškumui. Rusijos atsiejimas nuo Vakarų yra daugiau nei atsakas į sankcijas. Ir tai nėra visiškas posūkis į autarkiją. Nuo karo pradžios Maskva plėtojo, o ne susilpnino, santykius su išoriniu pasauliu.
Nors ji nebegali prekiauti su Europa ir JAV ar panaudoti Vakarų technologijų savo modernizavimui, yra daugybė pasaulio dalių, su kuriomis Rusija gali padidinti prekybą, įskaitant Kiniją, Indiją ir net Turkiją, kuri yra NATO aljanso narė.
Rusijai yra daug nevakarietiškų būdų, kaip tęsti karą ir palaikyti jos ekonomiką. Panašu, kad Putinas šį perorientavimą laiko ilgalaikės Rusijos stiprybės ir autonomijos pagrindu.
Kai tai bus įvykdyta, Rusija bus „unikali šalis-civilizacija... atliekanti istoriškai unikalią misiją, kuria siekiama... sukurti daugiapolę tarptautinę sistemą“, kalbant Rusijos užsienio politikos koncepcijos, kurią Kremlius priėmė 2023 m. Sakoma, kad Rusija išsivaduos iš Vakarų, kur, Putinas nuoširdžiai tiki, yra nuolatinis nuosmukis.
Silpnoji Putino projekto išrauti Rusiją iš Vakarų grandis nėra nei ekonominė, nei karinė. Nepaisant dabartinio sankcijų režimo, Kremlius ras būdų tęsti karą. Kuo labiau Rusija įsilies į nevakarietiškas ekonomikos struktūras, tuo daugiau jos kariuomenė galės tęsti veiklą. Silpnoji Putino grandis yra kultūrinė.
Jau 300 metų Rusijos mėgavimasis Vakarų kultūra ir pasinėrimas į ją buvo neatsiejama su jos pačios raida: Kinija ir vadinamieji globalūs pietūs negali pakeisti Europos kaip Rusijos kultūros pavyzdžio.
Šiuolaikinė Rusija, kuri atsuko nugarą Vakarams, yra Rusija, kuri atsuko nugarą sau. Nepaisant to, kad Putinas save laiko Rusijos gelbėtoju, politiniu lyderiu, galinčiu laimėti tai, ką jis vadina savo šalies „kovą už apsisprendimą ir teisę būti savimi“, jo radikalus antivakarietiškumas iš tikrųjų kuria Rusiją, kurios niekada nebuvo.
Vakarai smogia atgal
Įtampos su Maskva metafora, plačiai naudojama 2014 m., kai pirmą kartą kilo nesutarimai dėl Ukrainos, reiškė, kad yra bendras tikslas. Rusija ir Vakarai. Rusija pasuko į neteisingą kelią ir ją reikėjo nukreipti arba ji turėjo persiorientuoti.
JAV prezidentas Joe Bidenas pirmuosius kelis savo darbo mėnesius praleido bandydamas sutvarkyti santykius su Rusija, uždegdamas žalią šviesą Vokietijai dujotiekiui „Nord Stream 2“ ir 2021 m. birželį Ženevoje susitiko su Putinu, po kurio Rusija ir JAV pradėjo kalbėtis apie strateginio stabilumo klausimus.
Funkciniai santykiai su Putinu atrodė įmanomi. Tačiau prasidėjus karui Vakarų laikysena kardinaliai pasikeitė. Vakarų lyderiai ir politikos formuotojai ne tik siekė Rusijos „strateginio pralaimėjimo“ Ukrainoje, bet ir laikėsi neišsakyto galutinio tikslo – eliminuoti Rusiją iš Europos arba kuo labiau sumažinti Rusijos buvimą Europoje.
Jų įvestos sankcijos ir kelionių apribojimai gerokai apsunkino Rusijos įmonių veiklą Europos šalyse. Jų pastangos apriboti Rusijos įtaką Moldovoje ir Balkanuose įgavo naują aktualumą, o už Austrijos ribų nuomonė, kad kai kurios Europos valstybės gali būti neutralios, nebebuvo priimtina. Šveicarija suteikė karinę pagalbą Ukrainai. Suomija ir Švedija, susirūpinusios dėl Putino neapdairumo, pateikė paraiškas dėl narystės NATO, o NATO, kaip visos Europos, įskaitant Ukrainą, saugumo skėčio samprata vis labiau populiarėjo.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis atsakė į 2022 metų invaziją kreipdamasis į rusus už Kremliaus ribų. Nuo tada jis aiškiai pasakė, kad Putino Rusija turi būti ekonomiškai ir kultūriškai kuo toliau nuo Europos: Ukrainos įėjimas į Europą ir Rusijos pasitraukimas iš Europos tapo dviem tos pačios geopolitinės monetos pusėmis.
Karo dėmė taip pat pakeitė Rusijos kultūros valentingumą Europoje ir JAV daug labiau, nei buvo Šaltojo karo metu. Nors 1980 m. po sovietų invazijos į Afganistaną Jungtinės Valstijos atsisakė siųsti savo sportininkus į Maskvą 1979 m., Rusijos rašytojai, tokie kaip Borisas Pasternakas ir Aleksandras Solženicynas ir toliau buvo laikomi sąžinės balsais.
Sunku įsivaizduoti, kad su kokiu nors šiuolaikiniu rusų rašytoju ar rusų kultūros veikėju būtų elgiamasi panašiai. Kai kuriose srityse įtarimų debesis susidarė dėl pagrindinių rusų klasikinio kanono dalių, įskaitant tokius rašytojus kaip Aleksandras Puškinas, Tolstojus ir Dostojevskis.
Kai kurios kultūros institucijos dabar šiuos asmenis vertina ne kaip Rusijos indėlio į Vakarus pavyzdžius, o kaip amžinojo Rusijos imperializmo pavyzdžius arba kaip rašytojus, suteikusius putinizmui rafinuotumo pagrindą. Dėl to jie tampa mažiau europietiški, mažiau vakarietiški ir labiau „užsieniečiai“.
Nuo konflikto iki skilimo
Rusijos ir Vakarų skilimas įgavo pastovumo aurą. Kad Putino Rusija permąstytų savo ryšius su Vakarais, Vakarai turėtų atšaukti savo karinę paramą Ukrainai ir sutikti su neutralia Ukraina arba padalinta Ukraina, kurioje Rusija valdytų bent pusę šalies.
Labai mažai tikėtina, kad taip nutiks. Kad Vakarai permąstytų savo ryšius su Rusija, Rusija turėtų nutraukti karą, dalyvauti karo nusikaltimų procese prieš rusus, perduoti Putiną Hagai ir sumokėti karo kompensacijas Ukrainai. Tai taip pat labai mažai tikėtina.
Nesvarbu, kiek ilgai karas tęsis ir kaip jis baigsis, jis beveik neabejotinai paliks žymę ir taps svarbią naują dvidešimt pirmojo amžiaus tarptautinių santykių realybę. Rusijos nebus Vakaruose, o Vakarų Rusijoje.
