Vyras juodais drabužiais yra visiškai susikaupęs. Kai vienas iš jo priešininkų baltu karatė kostiumu prieina pakankamai arti, jis trenkia ginklu – dviem medinėmis lazdomis, sujungtomis metaline grandine – ir pargriauna priešą ant grindų. Kiekvieną kartą, kai medinė lazda pataiko į priešininko nugarą, pasigirsta stiprus trakštelėjimas.
Tai scena iš filmo „Įniršio kumštis“ (1972), o juodai apsirengęs vyras yra Bruce'as Lee, aktorius ir pasaulinio garso kovos menų žvaigždė.
XX a. 8-ame dešimtmetyje milijonai žmonių stebėjo kinų kilmės amerikiečio nuotykius filmuose ir televizijoje. Gerbėjai svajojo taip pat meistriškai naudotis ypatingu žvaigždės ginklu – nunčiaku.
Į nemokyto žmogaus rankas patekęs ginklas yra mirtinai pavojingas, todėl netrukus jis buvo uždraustas visame pasaulyje. Tačiau nunčiakas buvo sukurtas ne tam, kad būtų naudojamas mirtinose kovose, atvirkščiai.
Valstiečiai sukūrė mirtiną ginklą
Žodis „nunchaku“ atsirado Okinavoje – vienoje iš piečiausių Japonijos salų – ir reiškia „dvi sujungtos lazdos“. Pasak X a. legendos, nunčiaką paversti ginklu sugalvojo Kinijos imperatorius Jiu Hong Jun, pamatęs valstiečius, spragilu kuliančius ryžius. Valstiečių naudojamas spragilas buvo gaminamas iš dviejų ilgų lazdų ir buvo naudojamas grūdams ir ryžiams kulti, siekiant atskirti branduolius nuo lukštų.
Imperatorius paliepė pagaminti įrankį trumpesnėmis lazdomis ir aprūpino tokiais ginklais savo karius. Pasakojama, kad ginkluoti tokiu naujovišku ginklu jo kariai nugalėjo mongolų kariuomenę, sutraiškydami priešo žirgų priekines kojas.
Nesvarbu, ar legendoje pasakojama tiesa, ar ne, daugiau nei po 500 metų Okinavos valstiečiai pradėjo naudoti į nunčiaką panašius ginklus. Tuo metu Okinava priklausė Kinijos karalystei, ir tik salos didikai turėjo teisę nešiotis ginklus.
Norėdami apsisaugotų nuo plėšikų, Okinavos valstiečiai savo spragilus pavertė nunčiakais. Dvi trumpas lazdas buvo nesunku paslėpti po drabužiais, kad valdžios pasiųsti kariai neaptiktų neleistino ginklo.
Iš pradžių dvi medinės lazdos buvo sujungtos iš ašutų supinta virve. Jei priešininkas puldavo peiliu, priešo riešas būdavo apjuosiamas virve ir šis būdavo priverstas išmesti peilį. Laikui bėgant virvę pakeitė tvirta metalinė grandinė.
Didikai mokėsi kovos menų
Tačiau istorikai suabejojo teorija, kad valstiečiai naudojosi nunčiaku, nes, norint meistriškai juo naudotis, reikia mokytis daug metų. Labiau tikėtina, kad ginklu naudojosi Okinavos didikai treniruodamiesi ir siekdami kuo geriau išlaikyti pusiausvyrą, kad būtų pasiruošę karui.
Nunčiaką galima naudoti įvairiias būdais, pavyzdžiui, laikant vieną lazdą, o kitą lazdą sukant aplink grandinę.
Sukamasis judesys yra sudėtingas, todėl reikia labai sutelkti dėmesį, kad ginklu besinaudojantis asmuo nepataikytų į save ir nesulaužytų kaulų ar neišsimuštų akių.
Kadangi ginklas sunkiai valdomas, jis nebuvo plačiai naudojamas kaip tikras ginklas. Tačiau kai 1609 m. Japonija užkariavo Okinavą, nunčiakas buvo integruotas į kovos technikų sistemą, vadinamą Okinavos kobudo, kuris gali būti verčiamas kaip „senasis Okinavos kovos menas“.
Ginklas gražiai atrodė filme
Tačiau už Azijos ribų nedaug kas buvo girdėjęs apie nunčiaką, kai 1963 m. kovos menų čempionas Danas Inosanto parodė ginklą savo draugui ir treniruočių partneriui Bruce'ui Lee. Tuo metu aktorius daugiausia buvo žinomas iš Honkonge sukurtų kovos menų filmų. Ginklas Lee nesužavėjo.
„Kas čia per šlamštas?!“ – sušuko aktorius, anot draugo.
Tačiau Bruce'as Lee greitai suprato, kad toks ginklas puikiai atrodys ekrane, ir pradėjo treniruotis, vadovaujamas meistro Dano Inosanto.
„Per tris mėnesius jis taip išmoko mojuoti nunčiaku, lyg nieko daugiau nebūtų daręs visą gyvenimą“, – vėliau prisiminė sužavėtas Inosanto.
Nunčiakas tapo firminiu Lee ginklu. Vakarų kino mėgėjai galiausiai įsidėmėjo Bruce'ą Lee, kai jis suvaidino 1972 m. visame pasaulyje išgarsėjusiame filme „Įniršio kumštis“.
Filme Lee naudojo nunčiaką ir savo priešus karatistus vertė ant grindų, o tęsiniuose „Drakono sugrįžimas“ (1972) ir „Drakonas įžengia“ (1973) šiuo ginklu nugalėjo net peiliais, pistoletais ir kardais ginkluotus priešus.
Išpopuliarėjęs ginklas buvo uždraustas
Bruce'o Lee filmai sukėlė didžiulį susidomėjimą kovos menais, o iš jo kovoti išmoko tokie amerikiečių aktoriai kaip Chuckas Norrisas ir Jamesas Coburnas. Po įmantrių kovos filmų scenų nunčiakas gavo itin pavojingo ginklo reputaciją, o XX a. 8-ame dešimtmetyje ginklas buvo uždraustas daugelyje šalių, pavyzdžiui, JAV, Australijoje, Japonijoje, Švedijoje ir Singapūre.
„Kai kuriuose jaunimo sluoksniuose, banditų ir gatvės gaujų, plačiai naudojamas nunčiakas pridaro daug rimtų sužalojimų. Ginklas išplito dėl vis populiarėjančių kung fu filmų“, – 1974 m. sakė Niujorko valstijos prokuroras Louisas J. Lefkowitzas.
Tais pačiais metais Niujorke buvo uždraustas bet kokio tipo nunčiakas. XX a. 9-ame dešimtmetyje paauglys Marcas Thiessenas buvo suimtas Niujorko metro už tai, kad sėdėjo su putplasčio nunčiaku.
Nuo nunčiako reikėjo saugoti ir vaikus. Kai 1987 m. buvo pradėti rodyti „Vėžliukai nindzės“, angliškame filmo variante Mikelandželas buvo ginkluotas kabliu, o ne nunčiaku, kaip originaliame filme.
Vėliau ginklas vėl išpopuliarėjo, o Niujorko ir Arizonos valstijos panaikino draudimą atitinkamai 2018 ir 2019 m. Tačiau Kalifornijoje piliečiams vis dar neleidžiama viešai nešiotis nunčiako, nes šis ginklas laikomas pavojingesniu už šaunamąjį ginklą.
Kovotojai perėmė valstiečių ginklus
Kai kurie žemės ūkio padargai išsivystė į ginklus, kuriais kovoja įvairias kovos menų technikas ir stilius praktikuojantys Okinavos kovotojai.
Okinavos sala garsėja savo kovos menų ginklais. Vienas iš mirtiniausių yra vadinamasis sajas – į šakes panašus ginklas su trimis šakomis. Ginklas gaminamas iš metalo, o vidurinė geležtė – ilgesnė už kitas – skirta išlaikyti priešininką per atstumą. Trumpesnės šoninės šakės pirmiausia naudojamos priešininko ginklams sulaikyti ir juos išmušti iš rankų.
Anot vienos teorijos, šis ginklas sukurtas pagal Okinavos valstiečių naudotą grėblį, tačiau saloje nėra daug geležies ir metalų, todėl senoviniai grėbliai greičiausiai buvo pagaminti iš medžio. Kiti spėja, kad ginklas kartu su budizmu VII–X a. po Kr. į Okinavą atkeliavo iš Indijos, Vietnamo ar Korėjos, kur, kaip žinoma, naudojami panašūs ginklai.
Be sajo ir nunčiako, Okinavos kovos menuose taip pat naudojami ginklai bo ir tonfa. Pirmąjį įkvėpė vaikščiojimo lazda, o tonfa yra tam tikras vėzdas, primenantis ūkininko akmeninio malūno rankeną. Šiais laikais ginklai naudojami mokant mokinius blokuoti atakas ir nuginkluoti priešininkus. Ginklai naudojami ir mokymuose, ir demonstracijose.
Daugiau intriguojančių faktų ir istorijų rasite žurnale „Iliustruotoji istorija“. Prenumeruokite arba ieškokite žurnalo visose prekybos vietose!
